Skrendame virš Lietuvos. Sėdime ramūs, nors viduje kunkuliuoja emocijos. Oras puikus, kraštovaizdis lygus tarsi stalas ir yra visiškai priešingas matytas kalnuotai Indonezijai. Stengiamės nelyginti, tai yra mūsų gimtinė, su mažais keliukais, tvarkingai išdėliotais žemės ploteliais. O dar svarbiau, už keletos akimirkų pamatysime brangiuosius mamą, brolį... Beveik dvi paras skridome iš Bali, kol pasiekėme Kauną. Beveik 10 valandų Londone neprailgo, bandėme numigti tiesiog ant žemės, bet nepavyko, todėl pasikeisdami vaikštinėjome po oro uostą, skaitėme spaudą, o aš dar šalia visko, laksčiau į tualetą. Suvalgyta žalia žuvis nuolat primindavo apie save:).
Lietuvių vis daugėja, jau jaučiamės, jog šalelė kažkur netoliese:). O dar už dviejų valandų jau leidžiamės Karmėlavos oro uoste. Naujas terminalas, oras puikus, saulė, nupjauta žolė, ai...
Koks gi tas Lietuvos kvapas? Išlipame ir giliai, giliai įkvepiame: kažkas savo, žemės, nupjautos žolės, žydinčių liepų, gyvulių, žiedų mišinys. Oi, jis persismelkia ir kaip mat įsigeria į plaučius, jis mus persmelkia ir jau nepaleidžia - jis mumyse. Oras gaivus, kiek vėsokas, nors ir šviečia saulutė kaip įmanydama:). Kur gi šeima? Kol kas nesimato.
Einame pasiimti kuprinių, patikrinami pasai, apie kiaulių gripą niekas nekalba, netikrina:). Matyt čia panikos kaip Azijoje nėra - tvyranti ramybė ir žemas tempas oro uoste mielas, jaukus. Pasiimame kuprines ir žengiame laukimo salės link. "Ryti, Kotryna!", - pasitinka balsai. Valio! Puolame į glėbius... Atrodytų nebuvome ilgam išvykę, bet iš kitos pusės, jausmai tokie, lyg ilgai nesimatę. Iš karto esame apžiūrimi rentgeniško mamos žvilgsnio: "Oho, kokie sukūdę". Ir nuo tada šis apibūdinimas mus lydi kiekvieną dieną:))).
Sėdame į mašiną, buvusią įprastą, o staiga atrodančią kaip didžiausia prabanga. Lekiame tvarkingu, išpuoselėtu keliu, tarsi maži vaikai dairomės aplinkui ir ryjame kiekvieną vaizdą, kiekvieną kvapelį. Nors jau antra savaitė namuose, bet negalime atsidžiaugti, kaip viskas čia puiku: oras, gamta, žmonės, gerbūvis, šeima, draugai ir t.t. Galime vardinti be galo, ir tegul niekas nedrįsta sakyti, kad to gėrio jie nemato, ar tuo labiau - kad jo nėra! Jeigu kažkas išdrįs, aišku čia kiekvieno asmeninis reikalas, bet tegul tuomet tiesiu taikiniu lekia į Kambodžą, Sumatrą ar bet kur pasaulyje ir savo akimis pamato skirtumus. Nors lyginti neverta, bet nesidžiaugti čia esamu, o gal ir turimu gėriu tiesiog nuodėmė...
Fiziškai kelionę užbaigiame dalindamiesi įspūdžiais bei lauktuvemis ir valgydami nuostabiuosius šaltibarščius... Morališkai, kelionė gyvenime (u) tęsiasi! :)
p.s. Jeigu skaitytumėte, parašytume kelionės apibendrinimą, jeigu toks galimas. Šiek tiek "popso":).
Pranešimai
4 komentarai:
Sveiki,
visų pirma - Sveiki Sugrįžę!
Ačiū už nuostabius pasakojimus, tikiuosi vieną kitą istoriją galbūt pavyks išgirsti gyvai.
betkokiu atveju, gyvenimas juk tesiasi, sekmės :)
Būtinai parašykit kelionės apibendrinimą.
Labai idomu skaityt jūsų blog'ą.
Sveiki sugrize! Dekui uz visus pasakojmus! Labai laukiu apibendrinimo ;)
rasykite butinai! idomu gi
Rašyti komentarą