MES JAU NAMUOSE! :)

MES JAU NAMUOSE! :)
Vienos kelionės prasidėjusios 2009-01-12 Vilniuje, vienas etapas baigtas 2009-07-03 Kaune. Visi aprašymai, visos nuotraukos Jūsų dėmesiui:)

2009 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Indonezija. Berastagi

Visiška tyla, ramybė, girdėti tik šalia kraterio išeinančių garų garsas. Vėjui stipriau papūtus, debesys išsisklaido atsidengami žemės paviršių mūsų akims: štai ten ežeras, ten kitas, ten uola, ten dar vienas ugnikalnis. Valgydami klausome gido Erwin'o pasakojimų ...
Nuo Berastagi

Tuk-tuk'as nori daugiau
Į Berastagi atvykome iš Bukit Lawang'o, per Medan'ą. Greitai pakeitėme mikro-autobusus, transporto sistema čia puikiai veikia, panašiai kaip Tailande, tik be lipdukų. Jeigu pasakai sekančią stotelę, vieni vairuotojai tave perduos tarpusavyje kitiems, taip mikliai, belieka tik spėti pasiimti kuprinę. Kainos panašios į tas, kurias moka vietiniai. Kalbant apie kainas, nusigauti iki Berastagi'o mums dviems kainavo apie 4 USD. O ar tai daug ar mažai, galiu pasakyti, jog kelionė truko apie 6 valandas. Kilometrais šiose kalnuotose vietovėse būtų netikslu vertinti, nes 50 km atstumą įveikti gali prireikti net keleto valandų.
Nuo Berastagi
Nedidelis nesusipratimas įvyko su tuk-tuk'u Medan'e. Perskaitėme "LP", jog vykstant į Berastagi, Danau Toba verta pasiimti daugiau grynųjų, nes šiose vietose nėra bankomatų (iš tiesų, jie jau yra). Tad Medan'e reikėjo nusiimti iš kortelės šiek tiek rupijų. Kotrynėlė laukė benzino kolonėlėje, o aš greitai susistabdžiau vietinį tuk-tuk'ą. Sutarėme kainą, jo pasirodė itin maža, vos 0,1 USD, pasitikslinau, viskas taip. Apvažiavome nemažą ratą mažomis gatvelėmis, pasiėmiau pinigų. Grįžus paduodu jam 0,5 USD, o jis sako, kad reikia mokėti 3 USD. Angliškai jis nekalba, tad gestais parodėme, jog buvome sutarę kitą kainą. Jis nori daugiau, nes padarė didelę ratą. Nemokėdami daugiau, ir padavę jam pinigus nueiname. Jis meta pinigus ant žemės ir pradeda kviesti pagalbą. Kiti aiškina ir palaiko vairuotoją, o mes sakome jog buvome sutarę mažesnę sumą. Galiausiai nueiname. Jau buvome besėdą į mums reikiamą mikro-aurobusą, kai čia pat išdygo tas pats tuk-tuk'as, pradėdamas aiškinti, jos mūsų jie neturėtų vežti. Vėlgi, užverda diskusija, ginčas. Naujasis vairuotojas kaip ir norėtų mus vežti, nes jam tai pinigai, tačiau jausdamas spaudimą iš savo tautiečio, mums paprasčiausiai pasiūlo duoti tuk-tuk'ui dar 0,5 USD ir viskas. Galiausiai mes taip ir padarome. Viso sumokame 1 USD, o jis nepatenkintas pasiima pinigus, kažką garsiai pasako (turbūt palinki "Gero kelio!":)) ir nuvažiuoja. Įdomi istorija. Labai džiaugiamės, kad joje pabuvome ir šaltai į viską žiūrėjome - nes tai tik pinigų klausimas. Būtų buvę riesta, būtume sumokėję ir tuos 3 USD. Kitą kartą reikia susitariant kainą su ne itin gerai angliškai kalbančiu užrašyti ją ant lapelio, dėl viso pikto (štai vakar prieš lipant į autobusą mums pasakė, jog kelionė kainuos "six thousand Rp", nors žinojome, jog ji turi kainuoti apie 12-15 tūkst. rupijų, o pasirodo reikėjo mokėti "sixteen thousand").

Skaniosios salotos su "tempe"
Po keletos valandų kelionės kalnuotais, blogais Sumatros keliais, pasiekėme Berastagi miestą, esantį apie 1.000 m virš jūros lygio.
Nuo Berastagi
Apsistojome gyvuose "Losmen" svečių namuose, kuriuos prižiūri tvirta monteris Anita, gyvenanti čia su visa šeima. Ji tokia puiki pardavėja, jog galiausiai negali jai niekas pasakyti ne. Sėdėjau šalia jos kelias dienas kai reikėdavo interneto, tad mačiau kaip ji mikliai priveda klientą prie tokios situacijos, kad jis tiesiog negali jai pasakyti "Ne". Štai pavyzdžiui ji norėjo parduoti pilną VIP turą kopimui į Sinabung ugnikalnį.
Nuo Berastagi
Buvo galima ten vykti visuomeniniu transportu ir mokėti tik už gido paslaugas (viso 25 USD, neatsižvelgiant žmonių skaičių) arba pirkti dar ir transportą iš jos bei pietus. Ji taip dviems britams sudėliojo, kad jie džiaugėsi mokėdami kiekvienas po 23 USD, nes jiems buvo pasakyta, jog patiems vykti nepatogu, gali nespėti į paskutinį autobusą grįžtant. Nors būtų vykstama su vietiniu gidu, profesionalu, kuris žino grįžimą iš bet kurios rajono vietos, bet kuriuo metu.
Tik atvykę į šiuos svečių namus pamiršome visas kelyje pasitaikiusias negandas. Geras kambarys su langu, pro kurį, mūsų nelaimei, matosi musulmoniška mečetė, iš kurios 4:30 val. ryte girdisi kvietimas melstis:). O svarbiausia, gavome vietos detalius žemėlapius su kainomis, paaiškinimais. To tikrai nesitikėjome, o tai dar geriau nuteikė.
Valgėme "Raymond" kavinėje, rekomenduotoje "LP". Puiki, puiki vieta, kur ragavome įvairiausių salotų, tarp jų ir pačių skaniausių pasaulyje "Rina's salad" su avokadais, salotomis, agurkais, tempe (apkeptos sojos pupelės), aliejaus ir citrinų sulčių užpilu ir t.t. Mums atėjus, draugauti nuolat kvietė linksmoji šeimininkės dukrelė, laikydama rankose grojantį žaisliuką.
Nuo Berastagi
Miestas gyvas, ganėtinai didelis, tačiau lengva jame orientuotis. Geras turgus, kur patys pirkdavome vaisius, tačiau ne visada sėkmingai, nes kelis kartus nusipirkome pernokusią, o kitą kartą neprinokusią papają, ne itin sultingus bananus ir pan.
Nuo Berastagi
Bet apskritai, apsipirkinėti vietiniame turguje tikras malonumas, manau, jeigu būtų galimybė patiems gamintis maistą, būtume mielai tuo pasinaudoję, nes čia tiek visokių gėrybių, viskas šviežia ir suvalgyti kviečia:). Nusipirkome ir "unpolished" ryžių, kur priešingai nei baltuose, gausu naudingų medžiagų. Paprašome mums jų išvirti, papildomai sumokame ir valgome šiuos rudus ryžius, tiesa, vietiniai stebisi, nes kaip gi vakariečiai gali valgyti šiuos "ne-prestižinius" rudus ryžius. Mums gerai:).

Bendravimas su vaikais ir be anglų kalbos
Turguje mus nuolat sustabdydavo mokiniai, nuolat kviesdami fotografuotis, nes pasirodo to reikalavo viena mokytoja: nusifotografuoti su turistais. Tad pamatėme telefonų su fotoaparatais, kokių dar regėję nebuvome. Paradoksalu, vos galą su galu šeima suduria, o čia štai - ima mokinukas ir išsitraukia blizgantį žaisliuką, kainuojantį daugybę rupijų.
Nuo Berastagi
Su vienais mokinukais fotografavomės, o su kitais žaidėme futbolą pakeliui į panoraminį Gundaling kalną. Tie vaikiukai tokie entuziastingi, nuolat klausė patarimų, pergyveno, jeigu neįmušdavo įvarčio, nuoširdžiai džiaugėsi, jeigu pavykdavo pasižymėti. Įmušę vis pribėgdavo ir mažomis rankytėmis suplodavo, o perduodant kamuolį vis šaukė "Mister, mister":).
Nuo Berastagi
Beje taip jie kreipdavosi ir į Kotrynėlę, tuo metu laiką leidusia su dviem linksmomis mergeitėmis, nors ir nekalbančiomis angliškai, bet žinančiomis bendrąją žmogiškąją kalbą, ir apskritai, su vaikais juk daug, daug lengviau bendrauti:).

Du kartus ugnikalnių viršūnėse
Pasikartosiu, Berastagi's puikus miestas, aplinkui yra daug ką veikti. Bene populiariausias užsiėmimas atvykusiųjų tarpe yra lipimas į netoliese esančius ugnikalnius.
Vieną dieną su Kotrynėle be gido kopėme į mažesnįjį Sibayak'ą. Aktyvaus, garus leidžiančio ir siera alsuojančio ugnikalnio viršūnę pasiekėme po trijų valandų kopimo.
Nuo Berastagi
Nematyti vaizdai bei sieros kvapas, trekui suteikė išskirtinumą ir įdomumą. Pradėję kopti, kilome geru keliuku, o vėliau jam pasibaigus, išmintu keliautojų takeliu. Pačioje viršūnėję pamatėme kraterį, sieros kamuolius, nuostabų apylinkių vaizdą. Išsiėmėme savo pasiimtus pietus, ir jau būdami alkani, kartojome, kokie skanūs yra šie kepti ryžiai su kiaušiniu ir daržovėmis:).
Nuo Berastagi
Po dviejų valandų leidimosi į apačią, nutarėme išsimaudyti hot-spring'uose. Jų kvapas dėl sieros priminė kiaušinio, vėliau dar kelias dienas jautėme jį ant savo odos. Vanduo karštas, jautėmės tarsi patekę į pirtį.
Nuo Berastagi

"I did it!"
Į didyjį Sinabung'o ugnikalnį Kotrynėlė jau nutarė nebelipti. Tad prisijungiau prie dviejų britų. Nusimatė rimtas lipimas, du galingi vyrukai, turintys patirtį tokiuose dalykuose, daug keliaujantys (vienas net 17 mėnesių). Įdomu:).
Nuo Berastagi
Anksti iš ryto sėdę į specialiai mums išnuomotą džipą su gidu Erwin'u atvykome į ugnikalnio papėdę. Prieš įžengiant į džiunglės, jis uždegė cigaretę ir įkišo į įsmeigtą nulauštą šakelę. Pasak jo, tai tarsi pagarbos ženklas gamtai, prašant, kad kelionė būtų sėkminga. Kiekvienas tarsi paaukoja kažką brangaus jam. Tikimės, kad šios cigaretės pakaks visiems. Ir štai pradedame: drėgnomis džiunglėmis, slidžiais akmenimis pasiekiame debesis, dar valanda uolomis ir mes viršūnėje.
Nuo Berastagi
Žiūrėdami į lėtai plaukiančius debesis ir neišpasakytus tolius, atsikvėpiame ir išsiimame pasiimtus pietus.
Nuo Berastagi
Visiška tyla, ramybė, girdėti tik šalia kraterio išeinančių garų garsas. Vėjui stipriau papūtus, debesys išsisklaido atsidengami žemės paviršių mūsų akims: štai ten ežeras, ten kitas, ten uola, ten dar vienas ugnikalnis.
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Valgydami klausome Erwin'o pasakojimų apie save, apie jo 20 metų gido patirtį, kaip jis vedžiojo "LP" atstovus, kitus tingius kopėjus, kurie pusiaukelėje neatlaiko ir pasuka žemyn, apie aptiktus tigro pėdsakus bei būdus apsisaugoti nuo gyvatės nuodų jai įgėlus.
Štai jau dvi valandos po pietų - laikas trijų valandų nusileidimui - jis visuomet sudėtingesnis. Lenda įvairios mintys į galvą, nes gidas stengiasi lipti ne itin greitai. Saugiai pasiekiame apačią. Joje savęs paklausiu: "So what?". Jeigu žiūrėti paprastai: atsikėme dar saulei nepasirodžius, kopėme keturias valandas negailėdami kelių sąnarių, užlipome į viršūnę, pavalgėme ir dar beveik tiek pat leidomės, galiausiai už viską dar pakankamai sumokėjome. Jeigu žiūrėti filosofiškai, kaip turbūt ir gyvenime dažniausia darome, nes kitaip gyvenimas atrodys: gimstame, valgome, einame į tualetą, miegame, senstame, mirštame; taigi lipome į kalną nugalėti savęs, įveikti savo silpnybes, pasiekti viršūnę ir joje aukštai iškelti rankas šaukiant: "Yeeee. I did it!":).
Nuo Berastagi

Viliojimai birbyne
Diena atsigavimui, o vėliau jau mūsų laukia Lingga kaimelis. Ne tik jis mus sužavėjo, tačiau ir pats ėjimas jo link: mažos kaimelių gatvelės, kur neretai žmonės patys nori nusifotografuoti, besimėtantys plastikiniai maišeliai, verdantis paprastas gyvenimas, indų plovimas po vestuvių tiesiog gatvėje.
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Šiose apylinkėse gyvena Karo gentys, tikinčios į keturis skirtingus dievus, bet puikiai sugyvenančios tarpusavyje. Mums pasiseka, nes kaimelyje pasitinka guvus pagyvenęs vyriškis. Tarsi pasiėmęs mus už rankos jis nusivedė į savo darbo kabinetą kaimelio centre, paprašė užsirašyti savo duomenis ir kažkiek paaukoti.
Nuo Berastagi
Mums ir dar keturiems belgams jis papasakojo apie genties tradicijas, papročius. Štai kelios iš jų: a) jauni vyrai nuo 17 metų gyvena atskirai nuo šeimos, juos prižiūri vyresnieji; b) būsimąsias žmonas jie vilioja vakarais grodami birbynėmis po langais, kuo gražiau groja, tuo jie yra geidžiamesni jaunikiai; c) nėra ir nebuvo gydytojų gentyse, tad jie remiasi gamtos medicina; d) vyrai rūko, o moterys valgo kažkokius raudonus augalus (betel nut), kurie turi narkotinių medžiagų, vėliau vaikšto raudonais dantimis - iš pradžių pagalvojome kad kruvinais...
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi

Daug sužinoję pasukome "namų" link.

Rytoj jau išvykstame į Danau Toba, laukia nauji nuotykiai bei atradimai...
Nuo Berastagi