MES JAU NAMUOSE! :)

MES JAU NAMUOSE! :)
Vienos kelionės prasidėjusios 2009-01-12 Vilniuje, vienas etapas baigtas 2009-07-03 Kaune. Visi aprašymai, visos nuotraukos Jūsų dėmesiui:)

2009 m. kovo 31 d., antradienis

Vietnamas. Da Lat

Po karščių HoiAn'e (apie +35) apsidžiaugėm, kai atvažiavom į Dalat'ą - miestelį, esantį Vietnamo kalnuose, apie 1500m. virš jūros lygio. Vidutinė dienos temperatūra čia +24 laipsniai. Mums pats tas :) Dalat'e dienomis motoroleriu važinėjomės po apylinkes, o vakarais smagiai leidome laiką su vietnamiete Mai Le ir trimis rusais "couchsurfer'iais", Marija, Sergejum ir Aleksu.

Dalat'ą pasiekti nebuvo labai paprasta - kelionė iš HoiAn'o su persėdimu Nha Trang'e iš viso truko beveik 19 valandų. Susiradom viešbutuką (su balkonu, TV ir netgi pusryčiais kainavo tik 8 dolerius!) ir vakarą praleidom ilsėdamiesi prie TV ir knygų.
Dalat'e, kaip ir visur Vietname, labai populiaru važinėtis motoroleriais. Sulaukėm daugybės pasiūlymų iš "Easy rider'ių", kitaip tariant, "gidų ant motorolerių". Su jais gali dieną važinėtis po Dalat'o apylinkes, arba gali pasirinkti keleto ar keliolikos dienų turą, ir taip ant motorolerių apvažiuoti visą Vietnamą. Šios kelionės nėra brangios, vienai dienai žmogui kainuoja apie 50 dolerių. Tačiau mūsų biudžetas yra ganėtinai ribotas, todėl nusprendėm patys išsinuomoti motorolerį, kas kainavo 3,5 dolerio dienai.
Norėjom pabendrauti su vietiniais įdomiais žmogeliais, todėl tą patį vakarą parašiau merginai Mai Le iš couchsurfing.com, gal ji galėtų mus priimti nakvynei arba šiaip susitikti papietauti. Mai pasirodė esanti labai šauni ir draugiška, iškart pasiūlė paskolinti savo motorolerį kitai dienai ir susitikti iš ryto papusryčiauti. Liuks :) per pusryčius sužinojom, kad pas ją jau apsistoję trys "couchsurfer'iai" iš Rusijos, todėl mums vietos nebeužteks, tačiau Mai pasiūlė visiems kartu pavakarieniauti pas ją. Mielai! Sutarėm susitikti vakare.
Tą dieną išsinuomoję motorolerį važinėjomės po Dalat'o apylinkes, kėlėmės keltuvais, grožėjomės Datanla kriokliu.
Taip pat aplankėme "meilės slėnį", kuris dar ironiškai vadinamas "parduotuvių slėniu", nes jame daugybė suvenyrų kioskelių ir kavinukių.
Nors Mai kategoriškai pasakė, kad svečiai neturėtų nieko atsinešti, vis dėlto mes nupirkome porą butelių raudono vyno "Dalat". Vyno kaina juokinga - už butelį mokėjome mažiau nei 6 Lt. Mai namuose mus pasitiko Marija, Sergej'us ir Aleks'as, jie pasisveikino su mumis lietuviškai - "labas" :) Pasirodo, jie Lietuvoje buvę ne kartą, pažįsta pagrindinius mūsų "couchsurfer'ius", o Marija su Aleks'u susipažino Vilniuje. Oho, jie tai keliautojai. Ilgą laiką keliavo po Centrinę ir Pietų Ameriką, dabar Pietryčių Azijoje. Keliauja su pertraukomis, Marija Maskvoje dirbo hostel'yje, o turistams, kuriems hostel'yje vietos neužtekdavo, pasiūlydavo nakvynę savo namuose, taip populiarindama "couchsurfing" klubą. Pasakojo, kad vieną kartą jos mažame bute nakvojo 12 lenkų - ant žemės vietos vos užteko. Turbūt, vaizdelis panašus, kaip mūsų šauni kompanija, kartais 10 žmonių, važiuodavom savaitgaliui pas Rytuką į Rygą, į mažą nuomojamą butą :)))
Vakarienė buvo prabangi - stalo viduryje pastatytame didžiuliame puode visi kartu virėme jūros gėrybes (jų Vietname tikrai netrūksta!), žuvį ir daržoves. Skanumėlis...
Mai pasakojo apie kasdienę Vietnamiečių tradiciją, kad vakarais visa šeima susirenka prie stalo, užsikaičia tokį didžiulį puodą (hot pot) ir verda jame visokius skanumynus, valgo ir (svarbiausia) visi bendrauja.
Smagiai šnekučiuojantis praėjo vakaras, sutarėm kitą vakarą vėl vakarieniauti visi kartu. Kitą dieną vėl išsinuomojome motorolerius, susitikę su Mai ir Aleks'u ketinome dar vieną dieną važinėtis po apylinkes. Mai norėjo pamokyti Aleks'ą vairuoti, tačiau jau už pirmo posūkio paaiškėjo, kad pamoka nesėkminga - radom juos apvirtusius. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai, vairuotojas atsipirko keletu apsibrozdinimų, o motoroleris - keletu įbrėžimų. Nusprendėme, kad motorolerių tą dieną pakaks ir išsiskirstėme. Mes su Rytuku pasivaikščiojom po Dalat'ą, ežerėlyje paplaukiojom su vandens dviračiais.
Vakarop su naujaisiais draugais susitikome turgelyje, nusipirkom produktų vakarienei.
Šį vakarą visi kartu gaminome salotas, tofu ir vištieną kokoso piene. Viskas buvo taip skanu! Dar vienas vakaras šaunioje kompanijoje.

Kitą rytą autobusu išvažiavome į Ho Chi Minh'o miestą, kurį visi nuo senų laikų vadina Saigonu.

2009 m. kovo 25 d., trečiadienis

Vietnamas. Hoi An

Trumpai: penkias dienas leidome Hoi An miestelyje, viename iš nedaugelio Vietname, kuris išliko nesugriautas karo metais. Gaminome sau valgyti vietos restoranuose, aplankėme bombarduotą šventą miestą My Son, motoroleriu važiavome į Marbles kalnus, po ilgos pertraukos grįžome prie jūros, į paplūdimius.
Nuo Hoi An
Vienodu maršrutu
Dabar 7:24pm, sėdime, o tiksliau gulime autobuse, išvežančiame mus iš Hoi An miestelio žemyn į pietus, į Dalat'ą. Sustosime Nha Trang'e, persėsime į kitą autobusą ir pajudėsime minėtojo tikslo link kalnų keliu. Viso apie 700km, o kelionė truks daugiau nei 18 valandų - taip dėl kalnų, ten važiuoti greitai pavojinga. Neseniai sužinojome, jog visai neseniai būtent tame kelyje nuo kelio nuvažiavo autobusas, vežęs turistus iš Vokietijos.
Jeigu pažiūrėsite žemėlapyje, pamatysite, Vietnamas ilgas ir siauras, todėl keliautojai renkasi maršrutą iš pietų į šiaurę arba atvirkščiai (kaip kad mes). Keliavimas tampa įdomus, visi juda vienu maršrutu ir būna, jog su sutiktais backpacker'iais praleidi dieną, vėliau su jais atsisveikini, o vėliau ir vėl susitinki jau kitame mieste, kuris rekomenduojamas aplankyti. Taip mes jau trečią kartą šiandien susitikome su airių porele Barry ir Seonaid, pavadindami juos persekiotojais.
Nuo Hoi An
Mes išvykstame iš kažkurio tai miesto pirmieji, apsistojame viešbutyje, parašome jiems kaip čia kas, kokios kainos, vėliau jie atvyksta:). Visi kartu pavakarieniavę, palinkėjome ir vėl susitikti kažkuriame Vietnamo mieste:).
Autobuse išjungė šviesą, Kotrynėlė dar stengiasi kažką įskaityti įsijungdama mažytę lemputę virš galvos, tačiau beprasmiška. Priekyje mūsų guli čekės (taip spejame), už mūsų amerikiečiai. Net nėra ką lyginti šio autobuso su tais, kuriais važiavome Kinijoje. Čia šviesu, kvepia, jautiesi saugus, o ten, tamsu, įsisuki į megztinį, prisiriši mažą piniginę prie juosmens, fotoaparatą pasidedi arčiau kūno, o kuprinę prie kojų, apkloji ją, jeigu jau kas ją ims, kad jaustum, o važiuojant nuolat prasibundi, pasižiūri ar viskas vietoje.
Vilniaus Užupis Vietname
Taigi, norite išgirsti apie Hoi An'ą, kas tai per miestas ir kuo jis įdomus? Tuomet atsispausdinkite šį tekstą ir ramiai paėjėję iš darbo vietos, vienoje rankoje laikydami puodelį arbatos, kitoje popieriaus lapus - skaitykite; nenorime, kad dėl mūsų netektumėte darbo:).
Hoi An'as, nedidelis miestelis prie Thu Bon upės ir Kinijos jūros, jame apie 80 tūkst. gyventojų. Jis vienas iš labai nedaugelio įdomių miestų, kuriam pavyko išvengti bombardavimo karo metais. Todėl čia yra tikrasis senamiestis, pastatai ne atkurti, bet stovi dar nuo senų laikų - tai labai retas reiškinys Vietname. O kokia atmosfera? Kaip pasakė Kotrynėlės draugė (ji čia lankėsi kiek anksčiau) - tai tarsi Vilniaus Užupis. Ir iš tiesų, nuotaika čia kitokia nei moderniuose miestuose.
Nuo Hoi An
Hoi An'as turi dvasią, spalvą, netgi kvapą. Eini gatvele šalia upės ir jauti vandens, žuvies kvapą, aromato prideda sklindantys kvapai iš čia įsikūrusių restoranėlių virtuvių, gatvėje parduodamų vaisių. Sutemus įjungiami žibintai, jų mediniai rėmai apgaubti įvairių spalvų šilku, todėl gavės nusidažo spalvomis: žalia, raudona, geltona, mėlyna. Spalvų gama pasidaro dar įspūdingesnė, kai duris praveria drabužių parduotuvės. Jų čia daugiau, nei batų parduotuvių senais gerais laikais Kauno Laisvės alėjoje. Visur šilkas, oi...
Nuo Hoi An
Kotrynėlė neatsispyrė tokios parduotuvės traukai ir pasisiuvo dvi įspūdingas sukneles. Ji tarsi karalienė siuvimo ateljė vaikščiojo rinkosi, o apie ją šokinėjo vietnamietė, siūlanti įvairius modelius, medžiagas. Galiausiai atėjusi kitą dieną ji jau galėjo eiti į prabangų vakarėlį su viena iš jų:).
Nuo Hoi An
2 Lt bilietas
Įsikūrėme jaukiame viešbutėlyje netoli senojo miesto. Kaip ir visur, jame buvo ir kabelinė TV, tai leido pamatyti, kaip vakar "Fulham'as" sudaužė "MU", per kitus kanalus nuolat rodo filmus anglų kalba, tad kai kada visai šaunu vakare pasižiūrėti gerą filmą. Priešais viešbutį veikė motorolerių nuomos punktas. Už 3 dolerius per dieną mes apvažiavome miestelio apylinkes.
Neįtikėtina uolose (Marbles Mountains) įsikūrusi šventykla. Nugirdome, kaip gidas pasakojo, jog prieš milijoną metų čia viskas buvo apsemta jūros. O prieš keletą amžių, čia pastatytas visas šventyklos kompleksas. Budos statulų čia gera dešimtis. Užlipus į aukščiausią kalną atsiveria puikus vaizdas: miestas, kelias, jūra, upė.
Nuo Hoi An
Ir už tokias emocijas sumokėjome tik 2 Lt. Netgi pikta, juk jie galėtų imti bent penkis kartus daugiau, o šias lėšas skirti istoriniam paveldui išsaugoti, juk viskas taip apgriuvę ir toliau eikvojama. Ech.
Subombarduotos šventyklos
O štai už 50 km nuo miesto centro stūgso senasis Čampų karalystės religinis centras My Son, pradėtas statyti prieš 14 šimtmečių. Tai vienas reikšmingiausių istorinių objektų dabartiniame Vietname. Tradiciškai apleistas, o karo metais dar ir bombarduotas istorinis palikimas. Jį bombardavo amerikiečiai, dar ir dabar čia paliktos didžiulės duobės po bombų sprogimo, nes čia slėpėsi vietnamiečiai. Netgi kai kurie mokslininkai rašė laišką prezidentui Niksonui, prašydami liautis naikinti šventyklas. Dabar čia pastatai apgriauti, matosi sprogimų duobės, mėtosi tūkstančio metų senumo plytos, kiti neįkainojami istoriniai daiktai. Įdomiai graudu.
Nuo Hoi An
Turistų grupės viena po kitos lanko šią vietą. Mums siūlė pirkti turą, norint čia atvykti, tačiau pasirinkome savarankišką atvažiavimą motoroleriu. Taip gavome tris kartus geresnę kainą, nors vietiniai sakė, jog neįmanoma čia patiems atvažiuoti. Taip, buvo sunku, kartą ne ten nusukome, nuolat klausinėjome vietos gyventojų - bet daug kas įmanoma. Dar įdomu, jog viešbutyje, kuris pardavinėjo turą, sakė neįmanoma, tuo tarpu motorolerių nuomininkai, sakė, jog pasiekti My Son vienas juokas. Žinoma, jie gauna už nuomą pinigus. Taip ir padarai sprendimą:).
Patys sau virėjai
Ir žinoma, maistas. Jis Hoi An'e nuostabus, kaip ir visoje Azijoje (kiek girdėjome). Vietinis pasididžiavimas: banano lape kepta žuvis. Turime prisipažinti, mes neapsirikome du vakarus užsisakę šį skanėstą. Žuvis ką tik pagauta, įtrinta prieskoniais, savo sultyse kepta, įsukta į lapą, kad neprarastų savo aromato. Mmm, labai skanu.
Norėdami išmokti vietos kulinarijos paslapčių, su Kotrynėle pasiprašėme pamokomi dviejuose restoranuose. Čia įprasta, jog pasirenki norimus patiekalus, sumoki už juos ir papildomai fiksuotą mokestį (3-4 doleriai), ir gali kartu su virtuvės meistru pasigaminti sau pietus ar vakarienę. Aš gaminau ryžius su daržovėmis, tofu, Kotrynėlė - ryžiuose įvyniotas daržovės, sriubą. Šių gaminimų metu pamatėme, kokia paprasta, greita yra vietinė virtuvė.
Nuo Hoi An
Grįžę galėsime ir Jums kažką pagaminti:). Iki!

Nuo Hoi An

2009 m. kovo 21 d., šeštadienis

Vietnamas. Hue-Ninh Binh

Naktiniu traukiniu iš Ninh Binh atvykome į Hue. Tai senas Vietnamo miestas, prieš eilę šimtmečių buvęs Nguyen imperijos sostine, todėl čia gausu istorinio paveldo. Jame gyvena 0,4 mln. gyventojų. Lankėmės pritrenkiančiuose tuneliuose, kuriuose karo metais slėpėsi visas kaimas nuo amerikiečių karių, vaikščiojome po griuvesius imperatoriaus rūmuose, važinėjomės su vietiniu gidu su motoroleriu po ryžių laukus, aplankėme budistų šventyklą.
Nuo Hue

Kokia šiandien diena?
"Taksi, taksi, motorbike..." Taip mes buvome pasitikti Hue miesto traukinių stotyje. Ankstyvas rytas, gatvės užsipildo motoroleriais, pravažiuoja viena, kita mašina - prasideda nauja darbo diena.
O kokia šiandien diena? Net nežinau, pirmadienis, antradienis - koks skirtumas... Tapę eiliniais bedarbiais, mes praradome vieną dalyką, t.y. penktadienius. Anksčiau jie būdavo savaitgalio įžanga - linksma. O dabar:(. Kotrynėlė mane iš šių apmastymų tarsi pažadino: "Dabar juk kiekviena diena nesibaigiantis šeštadienis!". Ir tikrai - valioooooooooo!:)
Taip mastydamas gali eiti gatvėmis valandų valandas, tačiau iki to momento, kuomet tenka pereiti gatvę Vietname. Tuomet įkvepi oro, susikimbi už rankų, ir tvirtai žengi. Eini tiesiai, žingsnis po žingsnio, nors atrodo, jog neužilgo tave pervažiuos.
Nuo Hue
Lekiantys motoroleriai skirstosi, vienas lenkia iš priekio, kitas iš nugaros, net nesitiki, jog tokia transporto jūra prasiskiria tau einant. Svarbiausia nesudvejoti, nes tuomet ir lenkiantis vairuotojas pradės mėtytis, bandys lenkti taip, anaip - ir nežinia kuo tai gali baigtis. Štai taip ir pereini gatvę:). Dar vienas valio:).

Hue
Beprotiška kelionė autobusu iki Ninh Binh'o miestelio: nuolatinis pypsėjimas, keleivių gaudymas gatvėje... Vėliau naktiniu traukiniu iš šio miestelio, taip pat žinomo keliautojų tarpe, iki Hue miesto.
Gulimų vietų traukinyje nebuvo, todėl teko rinktis sėdimas minkštas kėdes. Visaip jose rangėmės, šiek tiek numigti pavyko, tačiau tai toli gražu ne Kinijos traukiniai.
Nuo Hue
Visą naktį veikęs kondicionierius privertė prisiminti šiltus rūbus. Kitą kartą išbandysime "Sleeping" autobusus. Jie kursuoja viso Vietnamo teritorijoje, nusipirkęs atvirą bilietą gali įsėsti norimoje maršruto atkarpoje, išsimiegoti ir toliau sau keliauti. Patogu...
Įsikurėme jaukiame viešbutyje (būtent - viešbutyje, iki šiol geriausiame, kur teko būti), po sunkių derybų, gavome kambarį už 8 dolerius. Numigome ir patraukėme į saulėje skendintį Hue miestą. Tai senas Vietnamo miestas, prieš eilę šimtmečių buvęs Nguyen imperijos sostine, todėl čia gausu istorinio paveldo. Jame gyvena 0,4 mln. gyventojų ir yra ponios Coco restoranėlis.

Ponia Coco
Bene tris kartus jame valgėme. Nežinome ar "Coco" tai slapyvardis, ar tikrasis vardas. Šeimininkė tikra verslininkė, ji be ceremonijų prisėda prie mūsų, paklausia ko norime užsisakyti, jai stebint vartome meniu. Matydama, jog ilgai svarstome, ji savo pirštu parodo tai vieną, tai kitą patiekalą. Iš tiesų, patirtis daro savo, visi jos parodyti, o tuo labiau, pagaminti patiekalai paliko kuo geriausius prisiminimus. O labiausiai, "Spaghetti Bolognese".
Nuo Hue
Mmm, pirštus galima apsilaižyti, kai atneša garuojančius spaghetti su kapota mėsyte ir pomidorų padažu.

Ryžių laukais
Atsidėkodami Coco, nutarėme pasinaudoti ir jos kaip kelionių organizatorės paslaugomis. Pasiskaičiavome, pasvarstėme, jog būtų įdomu apvažiuoti Hue apylinkes su motoroleriu, kartu su gidu. T.y. iš pat ryto mus pasiėmė du ratuoti "bike'riai":).
Nuo Hue
Įsitaisėme gale, įsikobome sėdynes ir nurūkome takeliu ryžių laukais. Kiek tik akys mato, vien ryžių laukai, žali, žali. Žemės plotai padalinti kvadratais, o juos skiria supilta žemė, tuo pačiu ji sulaiko laukuose vandenį. Oro sąlygos suteikia galimybę du kartus per metus sulaukti derliaus.
Nuo Hue
Stabtelėjome prie senovinio tilto, kurį perėję patekome į muziejų - vienos beprotiškai šaunios senutės teritoriją. Galbūt ji jau gyvena 80 pavasarį, tačiau tai nebuvo jai kliūtis mums vikriai bei energingai pademonstruoti, kaip ryžiai atskiriami nuo pelų, kaip iš ryžių padaromi miltai, kaip drėkinami laukai. Ji tokia linksma, net rodydama įvairius prietaisus sau dainuoja, šokinėja - ooo!!!:) Atsidėkodami jai už tokį pasirodymą, nusipirkome nedidelį suvenyrą.
Nuo Hue
Mūsų tolimesnis kelias vingiavo pro imperatoriaus vasaros rezidenciją, koliziejų, kur senovėje kovėsi drambliai su tigrais, budistų šventyklą, ten kartu su vienuoliai dalyvavome jų pamaldose.

Deimantas griuvėsiuose
O štai pažintį su pačiu Hue miestu pradėjome apsilankydami imperatoriaus rūmuose. Jie įdomiai apjuosti dviguba siena, atrodo, tarsi būtų miestas mieste. Praėjus vienus vartus, patenki i mažesnį miestą, kol praėjus dar vienus vartus, papuoli į imperatoriškąjį miestą. Idėja panaši kaip ir visose karalystėse, tačiau Hue imperatoriškieji rūmai nuo kitų skiriasi savo istorine dvasia. Ką turiu galvoje? Tai, kad pavyzdžiui Kinijoje, Prancūzijoje, Rusijoje visi rūmai nostabiai išpuoselėti, tuo tarpu Vietname - jie palikti tokie, kokie buvo prieš karus, o gal ir dar anksčiau. Valstybė nesirūpino jų renovacija, neturėjo lėšų, tačiau mums besilankant tai suteikė papildomo šarmo, nesijautė dirbtinumo. Vaikštai po senovinių pastatų griuvėsius, kai kur dar stovi pastatas, kai kur tik plytos, niekas net nesurūpina jas surinkti.
Nuo Hue
Eini toliau, baigiasi keliukas, kaip patekti iki kito pastato? Pasižiūri, o ten kuo puikiausias takelis išminta žole. Neįsivaizduoju, ar kažkas panašaus įmanoma Pekine, policija kaipmat už parankės nusivestų atokiau, paaiškinti taisyklių:).

Kita barikadų pusė
Tačiau tai, ką pamatėme trečią dieną, paliko neišdildomą įspūdį. Įsivazduokite, jog sau ramiai gyvename. Vieną dieną, dideli dėdės nutaria susipykti ir pažaisti karą. Tai toli nuo jų pačių, tačiau greta jūsų. Pradeda jus pulti, žudyti, nelieka nieko kito, kaip tik pasislėpti. O jeigu jūs atsakingas už visą kaimą, tuomet turite galvoti, kaip paslėpti ir apsaugoti viso kaimo gyventojus. Jų iš viso 300. Tuomet nutariate, jog saugiausia yra po žeme. Įdarbinate visus gyventojus ir pradedate raustis po žeme. Visi darbai trunka 1,5 metų, o per tą laiką sugebate iškasti 3 km ilgio tunelius molyje, net iki 23 m gylio. Juos kasate tokius, kur vėliau galėtumėte gyventi: tai virtuvės, vonios, tualetai, susirinkimo kambariai ir t.t. Kiek ilgai gyventi juose? Šešis metus! Per tą laiką gimsta vaikai, tuokiamasi, pykstamasi, žodžiu verda gyvenimas.
Nuo Hue
Būtent tai pamatėme demilitarizuotoje zonoje, kur kariavo amerikiečių remiami šalies pietūs su šiaure. Upė skyrė šiuos du frontus. Taip arti tiek mirčių ir karo dar neteko būti. Eini susilenkęs tamsiu, drėgnu tuneliu ir galvoji - kaip čia vyko gyvenimas, kiek buvo baimės girdint kaip virš žemės sprogsta bombos. O kas jeigu kas nors aptiks tunelius ir susprogdins išėjimą, tuomet nepateks oro, kas bus su visais?.. Šiurpuliukai perbėga oda. Juk panašiai buvo ir Lietuvoje. Mumyse yra milžiniškas gyvenimo troškimas, o šie tuneliai įrodo, jog dėl gyvybės padarome neįmanoma.
Nuo Hue
Mus vedžiojusios gidės seneliai kovojo Vietnamo kare, todėl ji pasakojo apie įvykius galėdama naudotis pirminiais šaltiniais. Patikėkite, tai visai kita istorija apie įvykius, nei mes mokėmės mokyklose. Tai visai kitas požiūrio taškas, nuomonės, vertinimai.

Eksponatai - kaimelio gyventojai
Grįžtant iš istorinių kovos laukų, autobusas sustojo šalia kaimelio, turinčio kelis namelius. Čia gyvena viena iš daugelio kalnuose įsikūrusių genčių. Kaip visada, pirmieji iš namų išbėgo juokdamiesi vaikai, pasislėpę už medžio jie nedrąsiai stebėjo iš autobuso lipančius vakariečius. Mes juos fotografavome.
Keistas jausmas užplūdo, jautėmės tarsi staiga būtum atsidūrę muziejuje, kur eksponatai - genties gyventojai. Ne koks jausmas. Mes žiūrėjome į juos, jie į mus.
Nuo Hue
Mes sudrumstėme jų įprastą gyvenimą, o gal tai jiems jau įprasta. Tuomet dar baisiau.
Vėliau gidė papasakojo, kaip šiuos genčių gyventojus vyriausybė stengiasi integruoti į visuomeninį gyvenimą, kaip juos šviečia, vaikams liepia eiti į mokyklą. Nors dar klausimas, kas yra protingesni.

Taip ir tapome - "didžiaisiais" užkariautojais...
Nuo Hue

2009 m. kovo 19 d., ketvirtadienis

Vietnamas. Halong Bay - Cat Ba

Dienas Cat Ba saloje leidome smagiai, o vakarus dar smagiau - su airiais Sinead ir Barry. Net atradom visai neblogą vietinį vyną Dalat :) Dalijomės mintis apie gyvenimą, darbus, verslo idėjas - pasirodė, kad daugeliu klausimu panašiai mastom. Tik po to pagalvojom, kad tai turbūt pirmi kelionės metu sutikti žmonės, su kuriais požiūriai tiek panašūs. Jau buvom pasiilgę panašaus bendravimo su kitais :)
Nuo Vietnamas. Halong Bay-Cat Ba
Kelionė prie jūros
Pabuvę porą dienų Hanojuje, išsiruošėme į Halong Bay, esantį už 160 km. Tokie atstumai mums jau vienas juokas :) Po 3,5 val. kelionės autobusas sustojo greitkelyje prie sankryžos ir vairuotojas parodė mums, kad jau laikas lipti - atvažiavome. Pro langą pamatėme išsirikiavusius motorolerius. Kiek nesusipratę išlipom, autobusas išvažiavo, o mes ir nesupratom, į kurią pusę turėtume eiti. Rytukas pamatė, kad vienas iš motorolerių vairuotojų padavė autobuso vairuotojui kažkiek pinigų. Kaip supratom, už tai, kad paleido užsieniečius vidury kelio, o motoroleriai jau mus nuvežtų iki miestelio. Kadangi apsimetėm, kad ketinam eiti pėsti, nuo 60.000 dongų nusiderėjom iki 10.000 (~1,5 Lt.). Tiek visai negaila, nuvažiavom porą kilometrų iki miestelio centro ant motorolerių.
Vietos verslininkas
Beeinant į prieplauką (ketinome plaukti į Cat Ba salą), prie mūsų priėjo vietinis "verslininkas" ir neįkyriai pradėjo klausinėti, ar turime apsistoti, kur vykstame ir t.t. Tie patys klausimai, kuriuos per dieną girdime dešimtis kartų, bet šįkart pradėjome su juo kalbėtis, nes jis mums pasirodė visai profesionalus "pardavėjas", pasidarė įdomu :) Sužinojome, kad laivu į Cat Ba salą tą dieną jau nepersikelsime, laivai plaukia tik iki pietų. Nutarėm, kad šįkart leisime jam užsidirbti ir pasirinkome jo rekomenduotą viešbutuką, o kelto bilietą irgi pirkom iš jo. Kadangi kainų skirtumas buvo visai nedidelis, ar plaukti tiesiai į salą dvi valandas, ar imti dienos po Halong Bay turą ir plaukioti penkias valandas, pasirinkom šį variantą.
Vakare mūsų LP gide dar paskaičiau, kad LP redaktoriai sulaukia daugybės laiškų su nusiskundimais apie šiuos turus laivais po Halong Bay. Na, mes daug ir nesitikėjom, vis dėlto už kruizą sumokėjom tik po 23 Lt.
Nuotykiai laive
Kitą rytą, kai jau atsikėlėm, mus informavo, kad turas nukeliamas iš 9 į 12 val. ir kad mes plauksime su turistų grupe, kuri dabar važiuoja autobusu iš Hanojaus. Kiek susinervinom, bet tai tik pradžia :) Įsėdę į laivą 12.40, dar valandą niekur neplaukėm, kol kiti turistai laive papietavo (mes pietų neužsisakėm). Ir tik tada, apie 13.30, laivas pajudėjo iš prieplaukos. Vokietės, sėdėjusios šalia, rado užkištą raštelį, kuriame buvo parašyta "Šiame laive aptarnavimas yra siaubingas". Pasijuokėm ir pasidžiaugėm, kad nepirkom trijų dienų ekskursijos, kaip dauguma kitų turistų, plaukusių šiuo laivu :) netrukus nuplaukėm į didžiulę olą, kurios vidus buvo apšviestas įvairiausiom spalvom, kaip vaivorykštė.
Vėliau laive dar laukėme, kol visi susirinks. Pora turistų gerokai užtruko, todėl buvome informuoti, kad dabar plauksime tiesiai į Cat Ba salą, kurioje mes ir dar pora turistų turėjome išlipti. Bandėm prieštarauti, kad užsisakėm penkių valandų turą, o gavom trijų valandų, bet tai buvo beviltiška.
Vėliau priėjęs laivo darbuotojas dar pasisiūlė užsakyti mums viešbutį ir taksi, nes nuo prieplaukos iki miestelio apie 30 km. Ačiū, jau tikrai ne! Galvojom, kad dėl 30 km. meluoja, nes žinojom, kad prieplauka yra miestelyje. Bet pasirodo, kad yra kelios prieplaukos, ir mus paleido tolimiausioj. Gerai, kad visi nesklandumai baigėsi, kai sulaukėm autobuso ir nuvykom į miestelį.
Nors pati ekskursija buvo prastai suorganizuota, labai džiaugiamės, kad ją pasirinkom, nes jos metu susipažinom su įdomiais žmonėm ir labai smagiai praleidom laiką. Sesės vokietės jau ne pirmą kartą keliauja po šias šalis, keletą kartų buvo Tailande, viena iš jų svarsto galimybę studijuoti Vietname. Ypač įdomu buvo pabendrauti su singapūriečiu Alan'u. Iš pradžių pagalvojau, kad jam ne daugiau kaip 25 metai, bet vėliau iš pasakojimų buvo galima suprasti, kad ne mažiau kaip 30. Labai apsiskaitęs, daug keliavęs, studijavo Kanadoj, turi savo verslą interjero dizaino srityje, iš jo sužinojom daugybę įdomių dalykų - apie Vietnamo ir kitų Pietryčių Azijos šalių žmones, jų tradicijas, apie šių šalių istoriją ir politiką.
Septyniese saloje
Alan'as irgi su mumis išlipo saloje, kaip ir porelė ką tik susituokusių Vietnamiečių bei pora airių - Barry ir Seonaid.
Visai smagi kompanija! Viešbučio ieškojom visi kartu - taip gavome didesnę nuolaidą ir už kambarį su balkonu, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas, sumokėjom tik 5 dolerius!
Nuo Vietnamas. Halong Bay-Cat Ba
Vėliau visi kartu susitikome vakarienei. Airių pora pasakojo apie savo kelionę. Panašiai kaip mes, jie palikę darbus beveik metams patraukė pakeliauti. Keletą mėnesių praleido Pietų Amerikoj, porą mėnesių Australijoj ir Naujojoj Zelandijoj, dar Indonezijoj, Malaizijoj ir Tailande, o po Vietnamo vyks į Kambodžą, iš kurios jau skris namo. Šie keliauninkai jau pavargo nuo kelionių, sakė, kad keliavimas jau nebedžiugina, ir jau nori namo. Tikėjosi porą dienų Cat Ba saloje tiesiog pasiilsėti, paskaityti knygas, gerai išsimiegoti, o pailsėjus vėl keliauti, keliauti... pusantro mėnesio.
Nuo Vietnamas. Halong Bay-Cat Ba
Porelė vietnamiečių čia atvažiavo praleisti medaus mėnesio, o tiksliau - medaus savaitgalio, nes kitą dieną jie planavo jau grįžti į Hanojų. Sakė, reikia grįžti į darbus. Mergina dirba apskaitininke, o vyrukas įmonėje, tiekiančioje alų restoranams.
Ši pora ir singapūrietis Alan'as mums papasakojo apie vestuvių ir laidotuvių "sistemą" šiose šalyse. Į vestuves ir laidotuves paprastai kviečiami visa didžiausia giminė ir draugai. Pavyzdžiui, į šios vietnamiečių poros vestuves buvo pakviesti 300 žmonių. Jaunavedžiams ir jų tėvams tai yra didžiulis garbės reikalas visus sukviesti. Tačiau finansiškai ši šventė jiems nėra tokia brangi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio - visi svečiai dovanoja vokelius su skirtingomis pinigų sumomis, kurias vėliau jaunavedžiai suskaičiuoja ir pasižymi, kas kiek padovanojo. Vėliau, kai jau ateina kitų giminaičių vestuvės arba laidotuvės, jaunavedžiai "prisimena", kiek kas jiems padovanojo vestuvių proga, ir sekančiais atvejais dovanoja atitinkamas sumas :) Taip, per laidotuves giminaičiai irgi įteikia mirusiojo artimiesiems vokelius su parama. Kita vertus, pagalvojom, pas mus Lietuvoj irgi dar daug kur "veikia" panaši vestuvių dovanų sistema. Gal tik nėra taip pabrėžiama, kas kokią sumą pinigų padovanojo. O ir dovanojami dažniausiai ne pinigai, o įvairi buitinė technika, indų servizai ir panašus gėris...
Motoroleriu po salą
Kitas dvi dienas praleidome važinėdami su motoroleriu po salą. Rytukas greit išmoko valdyt motorolerį, aš irgi pavairavau 100 metrų :) Pirmą dieną nuvažiavus apie 30 km. prasidėjo smarki liūtis. Vėjas buvo toks smarkus, kad nebegalėjom toliau važiuoti. Sustojom prie nedidelio namo.
Šeimininkas pasiūlė užeiti, užėję buvome pavaišinti arbata ir kažkokiu karčiu stipriu užpilu :) Kitą dieną pasivaikščiojom po Cat Ba nacionalinio parko džiungles, įlipę į statų kalniuką pasigėrėjom nuostabiais vaizdais.
Nuo Vietnamas. Halong Bay-Cat Ba
Saloje praleidę tris dienas, patraukėme į pietus, ieškoti vasaros.

2009 m. kovo 17 d., antradienis

Filosofinės mintys. Dviems mėnesiams prabėgus

Keliaujame jau du mėnesius. Buvome numatę grįžti po pusės metų, taigi jau trečdalis kelionės praėjo. Būna momentų, kai tiesiog atrodo, kad plaukiam pasroviui - vaikštom po kažkokį dar vieną miestelį Kinijoj ir viskas atrodo įprasta, niekas nestebina. Vaizdai kažkur jau matyti, patiekalai paragauti. Norisi tiesiog greičiau grįžti į kambarį ir skaityti knygą arba prisėsti prie interneto. Tada staiga susimastai - ei, juk aš KINIJOJE, čia galima pamatyti ir nuveikti tiek įdomių dalykų, juk galiu čia daryti bet ką! Tada lyg nusipurtai ir pabundi. Ir toliau džiaugiesi tuo, ką pamatai ir ką sužinai.
Kartais sutinkam kitus keliautojus, kurie be pertraukos keliauja ilgesnį laiką ir jau persisotinę įspūdžių. Turbūt jau net patys nežino, kodėl vis dar keliauja. Tada vis pamastom, ar mums taip bus, o jei bus, tai kada. Manau, kad kai panašios mintys apims mus - nebetęsim kelionės ir grįšim į Lietuvą.
Jau pasiilgom artimųjų, dažnai galvojam, kartais sapnuojam.
Na bet nors kartais ir apima apatiškos nuotaikos, jos labai retos. Dažniausiai plačiai atmerktomis akimis stebime viską, aktyviai dalyvaujame visame, kas vyksta aplinkui. Be to, žinome daugybę būdų, kaip greitai pasigerinti nuotaiką ;) Todėl trumpam stabtelėję, vėl norime vykti į naują vietą. Neatmetame galimybės kažkurioje mums patikusioje vietoje apsistoti ilgesniam laikui - dviems ar trims savaitėms. Galbūt netgi Vietname, gal Malaizijoje. Norisi tiesiog sustoti ir ramiai "susidėlioti viską į lentynėles".
Džiaugiuosi, kad keliaujant taip lengva prisitaikyt prie pasikeitusių sąlygų - kitokio oro, maisto, įvairių patogumų nebuvimo. Prabangos dalykai - daiktai, rūbai - atrodo vis mažiau reikalingi; vis labiau vertingos tampa patirtos emocijos, įgytos žinios, supratimas.

2009 m. kovo 15 d., sekmadienis

Vietnamas. Sapa - Hanoi

Kinija - Vietnamas. Lao Cai
Visą naktį autobusu važiavom iš Kunming'o į Hekou miestelį prie Kinijos sienos. Antrą naktį iš eilės nakvoti autobuse ne taip patogu, todėl tikėjomės kuo greičiau kirsti sieną ir Vietname kur nors netoliese apsistoti, pasinaudoti dušu ir kiek pailsėti. Autobusas pasiekė Hekou trimis valandomis vėliau, nei planuota, ir mes nedelsdami nuėjome ieškoti, kur gi ta siena. Ji visai šalia, Kiniją ir Vietnamą skyrė nedidelis tiltas. Iš Kinijos pusės buvo nusidriekusi didžiulė eilė vežimų, pilnų visokiausių gėrybių, ir bobulyčių su krepšiais. Gerai, kad mums nereikėjo laukti šioje eilėje, nes kertantiems sieną be prekių buvo atskiras praėjimas. Pareigūnui pareikalavus parodėme, kokias knygas nešamės. Turėjom daug knygų, todėl LP apie Kiniją paslėpėm giliau (buvom skaitę, kad ją gali konfiskuoti), parodėm visas kitas knygas. Nors viena iš knygų "Wild swans" yra uždrausta Kinijoj, bet jie neturėjo jokio sąrašo, todėl kiek pavartę ir pažiūrėję nuotraukas knygoje, grąžino. Dar kažkodėl įtariai paklausė, ar mes kalbam kiniškai. Ne, kinų kalba labai sudėtinga, mokam pasakyti tik "sveiki" ir "ačiū", todėl netrukus galėjome eiti per tiltą :)
Vietname jau mūsų kuprinių niekas netikrino, parodę pasus su vizomis ir užpildę trumpas anketas galėjome eiti.
Tik išėjusius mus pasitiko daugybė vairuotojų ant motorolerių, siūlančių pavėžėti. Iki miestelio tik du kilometrai, todėl nusprendėme nueiti patys. Aišku, jei tikėtume šiais vairuotojais, iki miestelio yra 10 kilometrų, o eiti reikia 2 valandas :) na, bet mūsų po Tailando ir Kinijos taip lengvai neapgausi.
Lao Cai yra nedidelis miestukas prie sienos, nelabai yra ką jame žiūrėti (išskyrus stebėti vietinius, kas labai įdomu, atvykus į naują šalį). Nusprendėm porai dienų vykti į Sapą, esančią už 40 km., o prieš tai sužinoti, koks traukinių grafikas į sostinę Hanojų.
Susiradom traukinių stotį. Nors buvo 11 valandų, ji nedirbo. Prie mūsų iškart "prisistatė" vietinis žinovas, pasakęs, kad stotis atsidarys 14 val., o jis mums gali pasiūlyti ir viešbutį, ir traukinio bilietus. Atsisakėme jo paslaugų, ir nesulaukę, kol atsidarys stotis, nuėjom į autobusų stotį. Ji irgi nedirbo! Dar kartą atsisakėme važiuoti su motoroleriais. Šiaip taip susiderėję su autobuso vairuotoju, kad nuvežtų mus abu į Sapą už 100.000 dongų, susėdome į autobusą. Vietname mes milijonieriai :) 100.000 dongų ~ 15 Lt. Beveik visur galime atsiskaityti ir doleriais, todėl nešiojamės pinigus dviem valiutomis, ir atsiskaitome kaip patogiau. Įsėdę į autobusą dar beveik valandą laukėme, kol autobusas "užsipildė" - įsėdo tik pora žmonių, bet įvairių siuntinių ir prekių buvo prikrauta iki viršaus. Skėčiai, dirbtinių gėlių puokštės - ko tik ten nebuvo :)
Sapa debesyje
Į Sapą kilome aukštyn kalnų keliu apie porą valandų. Vaizdai įspūdingi - ryžių terasos, kalnai. Deja, kylant vis aukščiau, matomumas blogėjo. Visa Sapa buvo debesyje. Labai drėgna ir viskas matėsi tik ~30 metrų spinduliu. Visai smagu - eini gatve ir vis stebi, kaip išnyra žmonės, įvairūs pastatai, parkeliai, ežeras, bažnyčia.
Sapa yra nedidelis miestelis kalnuose, daug lankomas turistų ir vietnamiečių. Daugybė viešbutukų ir jaukių kavinukių. Rekomenduojama keletas maršrutų po ryžių terasas, aplankant mažus kaimelius. Kadangi nieko nesimatė, nebuvo prasmės eiti šiais maršrutais.
Viešbutuko personalas mus tikino, kad kitą dieną jau bus geras oras. Kitą rytą tikino, kad po pietų išsigiedrys. Ir t.t. :) Vis dėlto nusprendėme vykti į Hanojų, nes turbūt čia gero oro būtume laukę keletą dienų. Vėliau iš kito keliautojo sužinojome, kad jis išsinuomojo motorolerį ir pakilo dar aukščiau į kalną, virš debesies, ir tada jam atsivėrė nuostabūs vaizdai, dėl ko ir garsėja ši vieta. Gaila, kad mes nesugalvojom taip padaryti. Kažkiek pamatėm pro autobuso langą.
Sapoje dar įsigijome LP Vietnamo gidą. Apsidžiaugėm, kad nauja, dar įpakuota knyga kainavo 10 dolerių, tačiau išpakavę pamatėm, kad tai ne originalas, o kopija. Tekstas, nuotraukos ir žemėlapiai ne tokie ryškūs, nors visa informacija knygoje ta pati, nieko netrūksta. Ir sutaupėm - originalo kaina 24 doleriai. Tik nelabai smagu, kad prisidėjom prie šio piratinio verslo.
Hanojus
Į Hanojų vykome naktiniu traukiniu. Įpratusius prie Kinijos traukinių, šis traukinys kiek nuvylė. Toks pats, kaip mūsų rusiški "elektryčkos" :) Atvykome 4.30 ryte, dar neišaušus. Traukinyje susipažinome su keliautoju iš Australijos, jis mus ir nuvedė į backpacker'ių kvartalą, kur susiradome kambarį. Nelabai jauki vietelė, bet sostinėje už 10 dolerių ir neverta kažko tikėtis.
Čia Vietname visur pilna motorolerių, mašinų palyginus mažai. Buvom užėję į YAMAHA motorolerių parduotuvę, tai kainos apie 2000 - 3000 Lt. už naują. Nežinom, kiek Lietuvoj, bet pagalvojom, kad pigu. LP parašyta, kad Vietname iš viso važinėja apie 10 milijonų motorolerių (gyventojų - 84 milijonai).
Nedrąsu buvo vaikščioti Hanojaus gatvelėmis, visą laiką dairėmės, kur eiti. Motorolerių nesuskaičiuojamos daugybės. Įsivaizdavimui, siūlom pažiūrėti šį filmuką:

Motorolerių vairuotojai vis šūkauja "hello, motorbike", siūlydami pavežti, o dar ten yra ir kitokių transporto priemonių - pusiau dviračių, pusiau vežimėlių. Vieną vakarą šiuo triratuku apvažiavome po senamiestį. Pagaliau pamatėme ir siaurus senamiesčio namelius, nes vaikščiodami ir visą laiką besidairydami aplinkui, laviruodami tarp motorolerių, nepakeldavom akių aukštyn :)
Dėl motorolerių miestas labai triukšmingas. Visi tik pypsi, ūžia, rytais anksti pabusdavome nuo šių garsų. Visas senamiestis yra kaip nesibaigiantis turgus, daugybė kioskelių, parduotuvėlių, neįsivaizduoju, kas čia perka tiek maisto, rūbų ir kitokių daiktų. Ir kiekvienas pardavėjas kviečia pažiūrėti jo prekių ir pirkti, pirkti, pirkti...
Hanojuje aplankėme Literatūros šventyklą ir etnologijos muziejų, panašų į Rumšiškes - įvairaus tipo gyvenamieji namukai iš skirtingų Vietnamo regionų. Įdomu, pusę dienos praleidome šiame muziejuje.
Muziejuje ir miesto parkuose matėm kelioliką ką tik susituokusių porų su fotografais. Išsipuošę jie kantriai pozavo prie senoviškų namukų, ežero, šventyklų. Keistoka, kad fotografavosi tik pora, be tėvų ir draugų, kaip įprasta pas mus :)
Šiaip pačiame Hanojuje nėra daug ką žiūrėti, tiesiog įdomu pabūti pačiame mieste, tarp pypsinčių motorolerių :)
Vieną vakarą išėję pasivaikščioti radom vieną aludę - kioskelį, šalia kurios palei gatvę tiesiog išstatytos plastmasinės kėdės.
Stiklinė alaus - tik 50 ct. Kompanija įvairiausia - izraelietis, britai, airiai, amerikiečiai, vokiečiai. Neskaičiavom, kiek stiklinių alaus išgėrėm tą vakarą :) Izraelietis guodėsi, kad musulmoniškos šalys Malaizija ir Indonezija jo neįsileidžia. Papasakojo apie savo kelionę į Indiją, kad ten susipažino su pora lietuvių. Pagaliau! Visi kiti sakė, kad mes pirmi jų sutikti lietuviai :) Po jo pasakojimų užsinorėjome į Indiją :) bet jau turbūt kitą kartą...
Vietnamas. pirmi įspūdžiai
Po Kinijos nustebino, kad Vietname jau Lao Cai miestelyje sutikom daugybę užsieniečių. Kol kas iš Lietuvos nėra populiaru vykti atostogauti į Vietnamą, bet panašu, kad už poros metų ši mada ateis ir pas mus (kai dauguma jau bus aplankę Tailandą). Teisingas pastebėjimas blog'o komentaruose, kad tiek Tailandas, tiek Vietnamas labai į turistus orientuotos valstybės, o vietiniai į užsieniečius žiūri kaip į pinigų maišus. Negali tikėti niekuo, ką išgirsti iš vietinių, nes nežinai, ar tai tiesa, ar tiesiog melas, siekiant kažkokiu būdu pasipelnyti. Tas šiek tiek vargina, nes visą laiką turi būti budrus ir tikrinti, ką išgirsti. Kita vertus, teigiamas dalykas, kad beveik visi moka kažkiek kalbėti angliškai, todėl žymiai lengviau susikalbėti nei Kinijoj.
Lyginant su Tailandu ir Kinija, nakvynė čia mums kainuoja pigiau. Hanojuje už kambarį su TV ir atskiru vonios kambariu už naktį mokėjome 10 dolerių, o Sapoj - 5 dolerius. Nors vasarą, sezono metu, kainos turbūt čia gerokai aukštesnės.
Nakvynė pigesnė, o maistas brangesnis. Vidutiniškai pietūs mums abiems čia kainuoja 20 Lt., kai Kinijoj ir Tailande dažnai papietaudavom už 10 Lt. Aišku, ne restoranuose :) Bet nesiskundžiam, maistas čia labai skanus, neaštrus, vėl kitoks. Įdomu visko paragauti. Skrandžiai kol kas atlaiko (beveik) visus eksperimentus :)
Dar nelabai gerai keliautojams, kad nėra valstybei priklausančių turistų informacijos centrų, kaip pavyzdžiui Tailande. Vietname visi "informacijos centrai" yra privatūs, darbuotojai suinteresuoti tik parduoti ekskursijas, todėl jais niekaip negali pasitikėti. Kinijoje daug pagelbėdavo hostel'ių personalas, duodavo žemėlapių, paaiškindavo, kaip visuomeniniu transportu pigiai nuvykti į tam tikras vietas, o čia gali pasiūlyti taksi paslaugas (kaina neprognozuojama) arba išsinuomoti motorolerį... Belieka kažkiek pasitikėti "Lonely planet", sutiktų keliautojų patirtimi ir, aišku, labiausiai - nuojauta.

2009 m. kovo 7 d., šeštadienis

Kinija. Dali

Nusileidę nuo Tiger Leaping Gorge ir saldžiai išsimiegoję, kitą dieną iš Lijiang'o autobusu išvažiavome į Dali. Šis miestelis dažnai lyginamas su Lijiang'u, o skubantys keliautojai pasirenka aplankyti vieną iš šių dviejų vietų. Kiek baiminomės, kad Dali nepravažiuotume, nes autobuso paskutinė stotelė yra miestas Xiaguan, kitaip vadinamas "Naujuoju Dali", o mūsų - "Senuoju Dali". Dėl to mums vis kilo klausimų, pavyzdžiui, ar traukinys išvažiuoja iš Naujojo, ar iš Senojo Dali. Tokius klausimus išsiaiškinti su anglų kalbos nesuprantančiais kinais labai sunku.
Sėkmingai pasiekę Senąjį Dali, pasivaikščiojome, ieškodami, kur apsistoti. Miestą juosia sienos, anksčiau jis buvo Yunnan provincijos sostinė. Pats miestukas gražus, nedidukas, visą jį apvaikščioti galima per porą valandų.
Nuo Dali
Greitai suradome "backpacker'ių" gatvę - kurioje įsikūrę dauguma hosteliukų, jaukių kavinukių ir turistams skirtų parduotuvių. Tokių vakariečiams skirtų gatvelių galima rasti kiekviename bent kiek turistų lankomame Tailando ar Kinijos miestelyje.
Nuo Dali
Čia ir susiradome vietą nakvynei. Keista vieta, matyt prieš keletą metų buvo prabangus viešbutis - erdvus vonios kambarys su vonia (!), plačios lovos, TV ir kiti baldai, kurių paprastai pigiuose hosteliuose nebūna. Kainą suderėjome irgi nedidelę - po 50Y už naktį. Senajame Dali ketinome praleisti dvi naktis. Antrą dieną ketinome išsinuomoti dviračius ir apžiūrėti apylinkes.
Nuo Dali
Mūsų planus pakoregavo susitarimas su vienu tinklalapiu, pagal kurį mes įsipareigojome per tris dienas parašyti 8 straipsnius apie savo kelionę. Jau turbūt pastebėjote, kad mums patinka rašyti, ypač Rytukui ;) Be to, norime šiek tiek užsidirbti pinigėlių, kad atsipirktų kompiuteris, todėl pasiraitojome rankoves ir jau antros dienos vakare nusiuntėme straipsnius redakcijai. Vienas rašėme viešbutuke savo kompiuteriu, o kitas tuo metu "darbavosi" interneto kavinėje. Nuorodas į publikuotus straipsniukus galite rasti dešinėje blog'o pusėje :)
Trečią dieną jau galėjome skirti daugiau dėmesio Senajam Dali.
Nuo Dali
Iš ryto persidėliojome savo daiktus. Dalį jų išsiuntėme į Lietuvą, nes vėl vyksime į šiltus kraštus, todėl šiltų rūbų ir miegmaišių, tikimės, kad nebeprireiks. Papusryčiavę išsinuomojom dviračius ir išvažiavome prie ežero. Deja, kaip ir Lijiang'e, tik išvažiavus pradėjo lyti ir pūsti stiprus vėjas. Vis dėlto numynėm iki ežero, pasivažinėjom po kaimelį. Gražu.
Nuo Dali
Senasis Dali yra didžiulio kalno papėdėje, ir visas tris dienas buvo apgaubtas debesų, o už poros kilometrų švietė saulė. Įdomus kontrastas, gaila, kad nuotraukose ne viską galėjome perteikti, kaip įdomiai tai atrodė.
Nuo Dali
Jau ne kartą rašėme, kad Kinijoje maistas mums labai patinka. Senajame Dali neradome Rytuko taip mėgstamų koldūnų, tačiau skanavome skirtingai paruoštų jautienos, vištienos patiekalų, daug valgėme daržovių. Specialiai paragavome vištienos "gong bao", nes tai buvo vienintelis pavadinimas, kurį prisiminėme iš kinų restoranų meniu Lietuvoje. Skonis panašus, saldokas padažas, nelabai aštru. Skanu. Prie patiekalų dažnai dar užsisakome vietinių keptų arba garuose virtų žalių daržovių. Jos net neturi pavadinimo anglų kalba, meniu paprastai būna pavadintos "green vegetables" arba "local vegetables". Mums jos labai patiko, gaila, kad kitose šalyse jų turbūt neberasime meniu.
Sugrįžę nutarėme pasilepinti ir nuėjom pasidaryti masažo. Rytukui darė viso kūno masažą, tampė, spaudinėjo, sakė, keletą kartą net ašaros ištryško. Bet labai patiko.
Aš pasirinkau veido masažą, o kol buvo uždėtos veido kaukės, masažavo galvą, pečius ir rankas.
Nuo Dali
Fantastiškas masažas. Sumokėjom po 50Y (20Lt.).
Po masažo išskubėjome į Naująjį Dalį, iš kurio naktiniu traukiniu išvykome į Kunming'ą. Perkant bilietus matyt kasininkė mus ne taip suprato, nes pardavė pirmos klasės bilietus, "soft sleeper". Nesiskundžiame, puikiai ir patogiai išsimiegojome keturių minkštų lovų kupe.

Kunming'as - paskutinė stotelė Kinijoje. Vykstame čia tik atsiimti pasų su Vietnamo vizomis, o tada jau važiuosim į Kinijos - Vietnamo pasienį.