MES JAU NAMUOSE! :)

MES JAU NAMUOSE! :)
Vienos kelionės prasidėjusios 2009-01-12 Vilniuje, vienas etapas baigtas 2009-07-03 Kaune. Visi aprašymai, visos nuotraukos Jūsų dėmesiui:)

2009 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Indonezija. Berastagi

Visiška tyla, ramybė, girdėti tik šalia kraterio išeinančių garų garsas. Vėjui stipriau papūtus, debesys išsisklaido atsidengami žemės paviršių mūsų akims: štai ten ežeras, ten kitas, ten uola, ten dar vienas ugnikalnis. Valgydami klausome gido Erwin'o pasakojimų ...
Nuo Berastagi

Tuk-tuk'as nori daugiau
Į Berastagi atvykome iš Bukit Lawang'o, per Medan'ą. Greitai pakeitėme mikro-autobusus, transporto sistema čia puikiai veikia, panašiai kaip Tailande, tik be lipdukų. Jeigu pasakai sekančią stotelę, vieni vairuotojai tave perduos tarpusavyje kitiems, taip mikliai, belieka tik spėti pasiimti kuprinę. Kainos panašios į tas, kurias moka vietiniai. Kalbant apie kainas, nusigauti iki Berastagi'o mums dviems kainavo apie 4 USD. O ar tai daug ar mažai, galiu pasakyti, jog kelionė truko apie 6 valandas. Kilometrais šiose kalnuotose vietovėse būtų netikslu vertinti, nes 50 km atstumą įveikti gali prireikti net keleto valandų.
Nuo Berastagi
Nedidelis nesusipratimas įvyko su tuk-tuk'u Medan'e. Perskaitėme "LP", jog vykstant į Berastagi, Danau Toba verta pasiimti daugiau grynųjų, nes šiose vietose nėra bankomatų (iš tiesų, jie jau yra). Tad Medan'e reikėjo nusiimti iš kortelės šiek tiek rupijų. Kotrynėlė laukė benzino kolonėlėje, o aš greitai susistabdžiau vietinį tuk-tuk'ą. Sutarėme kainą, jo pasirodė itin maža, vos 0,1 USD, pasitikslinau, viskas taip. Apvažiavome nemažą ratą mažomis gatvelėmis, pasiėmiau pinigų. Grįžus paduodu jam 0,5 USD, o jis sako, kad reikia mokėti 3 USD. Angliškai jis nekalba, tad gestais parodėme, jog buvome sutarę kitą kainą. Jis nori daugiau, nes padarė didelę ratą. Nemokėdami daugiau, ir padavę jam pinigus nueiname. Jis meta pinigus ant žemės ir pradeda kviesti pagalbą. Kiti aiškina ir palaiko vairuotoją, o mes sakome jog buvome sutarę mažesnę sumą. Galiausiai nueiname. Jau buvome besėdą į mums reikiamą mikro-aurobusą, kai čia pat išdygo tas pats tuk-tuk'as, pradėdamas aiškinti, jos mūsų jie neturėtų vežti. Vėlgi, užverda diskusija, ginčas. Naujasis vairuotojas kaip ir norėtų mus vežti, nes jam tai pinigai, tačiau jausdamas spaudimą iš savo tautiečio, mums paprasčiausiai pasiūlo duoti tuk-tuk'ui dar 0,5 USD ir viskas. Galiausiai mes taip ir padarome. Viso sumokame 1 USD, o jis nepatenkintas pasiima pinigus, kažką garsiai pasako (turbūt palinki "Gero kelio!":)) ir nuvažiuoja. Įdomi istorija. Labai džiaugiamės, kad joje pabuvome ir šaltai į viską žiūrėjome - nes tai tik pinigų klausimas. Būtų buvę riesta, būtume sumokėję ir tuos 3 USD. Kitą kartą reikia susitariant kainą su ne itin gerai angliškai kalbančiu užrašyti ją ant lapelio, dėl viso pikto (štai vakar prieš lipant į autobusą mums pasakė, jog kelionė kainuos "six thousand Rp", nors žinojome, jog ji turi kainuoti apie 12-15 tūkst. rupijų, o pasirodo reikėjo mokėti "sixteen thousand").

Skaniosios salotos su "tempe"
Po keletos valandų kelionės kalnuotais, blogais Sumatros keliais, pasiekėme Berastagi miestą, esantį apie 1.000 m virš jūros lygio.
Nuo Berastagi
Apsistojome gyvuose "Losmen" svečių namuose, kuriuos prižiūri tvirta monteris Anita, gyvenanti čia su visa šeima. Ji tokia puiki pardavėja, jog galiausiai negali jai niekas pasakyti ne. Sėdėjau šalia jos kelias dienas kai reikėdavo interneto, tad mačiau kaip ji mikliai priveda klientą prie tokios situacijos, kad jis tiesiog negali jai pasakyti "Ne". Štai pavyzdžiui ji norėjo parduoti pilną VIP turą kopimui į Sinabung ugnikalnį.
Nuo Berastagi
Buvo galima ten vykti visuomeniniu transportu ir mokėti tik už gido paslaugas (viso 25 USD, neatsižvelgiant žmonių skaičių) arba pirkti dar ir transportą iš jos bei pietus. Ji taip dviems britams sudėliojo, kad jie džiaugėsi mokėdami kiekvienas po 23 USD, nes jiems buvo pasakyta, jog patiems vykti nepatogu, gali nespėti į paskutinį autobusą grįžtant. Nors būtų vykstama su vietiniu gidu, profesionalu, kuris žino grįžimą iš bet kurios rajono vietos, bet kuriuo metu.
Tik atvykę į šiuos svečių namus pamiršome visas kelyje pasitaikiusias negandas. Geras kambarys su langu, pro kurį, mūsų nelaimei, matosi musulmoniška mečetė, iš kurios 4:30 val. ryte girdisi kvietimas melstis:). O svarbiausia, gavome vietos detalius žemėlapius su kainomis, paaiškinimais. To tikrai nesitikėjome, o tai dar geriau nuteikė.
Valgėme "Raymond" kavinėje, rekomenduotoje "LP". Puiki, puiki vieta, kur ragavome įvairiausių salotų, tarp jų ir pačių skaniausių pasaulyje "Rina's salad" su avokadais, salotomis, agurkais, tempe (apkeptos sojos pupelės), aliejaus ir citrinų sulčių užpilu ir t.t. Mums atėjus, draugauti nuolat kvietė linksmoji šeimininkės dukrelė, laikydama rankose grojantį žaisliuką.
Nuo Berastagi
Miestas gyvas, ganėtinai didelis, tačiau lengva jame orientuotis. Geras turgus, kur patys pirkdavome vaisius, tačiau ne visada sėkmingai, nes kelis kartus nusipirkome pernokusią, o kitą kartą neprinokusią papają, ne itin sultingus bananus ir pan.
Nuo Berastagi
Bet apskritai, apsipirkinėti vietiniame turguje tikras malonumas, manau, jeigu būtų galimybė patiems gamintis maistą, būtume mielai tuo pasinaudoję, nes čia tiek visokių gėrybių, viskas šviežia ir suvalgyti kviečia:). Nusipirkome ir "unpolished" ryžių, kur priešingai nei baltuose, gausu naudingų medžiagų. Paprašome mums jų išvirti, papildomai sumokame ir valgome šiuos rudus ryžius, tiesa, vietiniai stebisi, nes kaip gi vakariečiai gali valgyti šiuos "ne-prestižinius" rudus ryžius. Mums gerai:).

Bendravimas su vaikais ir be anglų kalbos
Turguje mus nuolat sustabdydavo mokiniai, nuolat kviesdami fotografuotis, nes pasirodo to reikalavo viena mokytoja: nusifotografuoti su turistais. Tad pamatėme telefonų su fotoaparatais, kokių dar regėję nebuvome. Paradoksalu, vos galą su galu šeima suduria, o čia štai - ima mokinukas ir išsitraukia blizgantį žaisliuką, kainuojantį daugybę rupijų.
Nuo Berastagi
Su vienais mokinukais fotografavomės, o su kitais žaidėme futbolą pakeliui į panoraminį Gundaling kalną. Tie vaikiukai tokie entuziastingi, nuolat klausė patarimų, pergyveno, jeigu neįmušdavo įvarčio, nuoširdžiai džiaugėsi, jeigu pavykdavo pasižymėti. Įmušę vis pribėgdavo ir mažomis rankytėmis suplodavo, o perduodant kamuolį vis šaukė "Mister, mister":).
Nuo Berastagi
Beje taip jie kreipdavosi ir į Kotrynėlę, tuo metu laiką leidusia su dviem linksmomis mergeitėmis, nors ir nekalbančiomis angliškai, bet žinančiomis bendrąją žmogiškąją kalbą, ir apskritai, su vaikais juk daug, daug lengviau bendrauti:).

Du kartus ugnikalnių viršūnėse
Pasikartosiu, Berastagi's puikus miestas, aplinkui yra daug ką veikti. Bene populiariausias užsiėmimas atvykusiųjų tarpe yra lipimas į netoliese esančius ugnikalnius.
Vieną dieną su Kotrynėle be gido kopėme į mažesnįjį Sibayak'ą. Aktyvaus, garus leidžiančio ir siera alsuojančio ugnikalnio viršūnę pasiekėme po trijų valandų kopimo.
Nuo Berastagi
Nematyti vaizdai bei sieros kvapas, trekui suteikė išskirtinumą ir įdomumą. Pradėję kopti, kilome geru keliuku, o vėliau jam pasibaigus, išmintu keliautojų takeliu. Pačioje viršūnėję pamatėme kraterį, sieros kamuolius, nuostabų apylinkių vaizdą. Išsiėmėme savo pasiimtus pietus, ir jau būdami alkani, kartojome, kokie skanūs yra šie kepti ryžiai su kiaušiniu ir daržovėmis:).
Nuo Berastagi
Po dviejų valandų leidimosi į apačią, nutarėme išsimaudyti hot-spring'uose. Jų kvapas dėl sieros priminė kiaušinio, vėliau dar kelias dienas jautėme jį ant savo odos. Vanduo karštas, jautėmės tarsi patekę į pirtį.
Nuo Berastagi

"I did it!"
Į didyjį Sinabung'o ugnikalnį Kotrynėlė jau nutarė nebelipti. Tad prisijungiau prie dviejų britų. Nusimatė rimtas lipimas, du galingi vyrukai, turintys patirtį tokiuose dalykuose, daug keliaujantys (vienas net 17 mėnesių). Įdomu:).
Nuo Berastagi
Anksti iš ryto sėdę į specialiai mums išnuomotą džipą su gidu Erwin'u atvykome į ugnikalnio papėdę. Prieš įžengiant į džiunglės, jis uždegė cigaretę ir įkišo į įsmeigtą nulauštą šakelę. Pasak jo, tai tarsi pagarbos ženklas gamtai, prašant, kad kelionė būtų sėkminga. Kiekvienas tarsi paaukoja kažką brangaus jam. Tikimės, kad šios cigaretės pakaks visiems. Ir štai pradedame: drėgnomis džiunglėmis, slidžiais akmenimis pasiekiame debesis, dar valanda uolomis ir mes viršūnėje.
Nuo Berastagi
Žiūrėdami į lėtai plaukiančius debesis ir neišpasakytus tolius, atsikvėpiame ir išsiimame pasiimtus pietus.
Nuo Berastagi
Visiška tyla, ramybė, girdėti tik šalia kraterio išeinančių garų garsas. Vėjui stipriau papūtus, debesys išsisklaido atsidengami žemės paviršių mūsų akims: štai ten ežeras, ten kitas, ten uola, ten dar vienas ugnikalnis.
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Valgydami klausome Erwin'o pasakojimų apie save, apie jo 20 metų gido patirtį, kaip jis vedžiojo "LP" atstovus, kitus tingius kopėjus, kurie pusiaukelėje neatlaiko ir pasuka žemyn, apie aptiktus tigro pėdsakus bei būdus apsisaugoti nuo gyvatės nuodų jai įgėlus.
Štai jau dvi valandos po pietų - laikas trijų valandų nusileidimui - jis visuomet sudėtingesnis. Lenda įvairios mintys į galvą, nes gidas stengiasi lipti ne itin greitai. Saugiai pasiekiame apačią. Joje savęs paklausiu: "So what?". Jeigu žiūrėti paprastai: atsikėme dar saulei nepasirodžius, kopėme keturias valandas negailėdami kelių sąnarių, užlipome į viršūnę, pavalgėme ir dar beveik tiek pat leidomės, galiausiai už viską dar pakankamai sumokėjome. Jeigu žiūrėti filosofiškai, kaip turbūt ir gyvenime dažniausia darome, nes kitaip gyvenimas atrodys: gimstame, valgome, einame į tualetą, miegame, senstame, mirštame; taigi lipome į kalną nugalėti savęs, įveikti savo silpnybes, pasiekti viršūnę ir joje aukštai iškelti rankas šaukiant: "Yeeee. I did it!":).
Nuo Berastagi

Viliojimai birbyne
Diena atsigavimui, o vėliau jau mūsų laukia Lingga kaimelis. Ne tik jis mus sužavėjo, tačiau ir pats ėjimas jo link: mažos kaimelių gatvelės, kur neretai žmonės patys nori nusifotografuoti, besimėtantys plastikiniai maišeliai, verdantis paprastas gyvenimas, indų plovimas po vestuvių tiesiog gatvėje.
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Šiose apylinkėse gyvena Karo gentys, tikinčios į keturis skirtingus dievus, bet puikiai sugyvenančios tarpusavyje. Mums pasiseka, nes kaimelyje pasitinka guvus pagyvenęs vyriškis. Tarsi pasiėmęs mus už rankos jis nusivedė į savo darbo kabinetą kaimelio centre, paprašė užsirašyti savo duomenis ir kažkiek paaukoti.
Nuo Berastagi
Mums ir dar keturiems belgams jis papasakojo apie genties tradicijas, papročius. Štai kelios iš jų: a) jauni vyrai nuo 17 metų gyvena atskirai nuo šeimos, juos prižiūri vyresnieji; b) būsimąsias žmonas jie vilioja vakarais grodami birbynėmis po langais, kuo gražiau groja, tuo jie yra geidžiamesni jaunikiai; c) nėra ir nebuvo gydytojų gentyse, tad jie remiasi gamtos medicina; d) vyrai rūko, o moterys valgo kažkokius raudonus augalus (betel nut), kurie turi narkotinių medžiagų, vėliau vaikšto raudonais dantimis - iš pradžių pagalvojome kad kruvinais...
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi
Nuo Berastagi

Daug sužinoję pasukome "namų" link.

Rytoj jau išvykstame į Danau Toba, laukia nauji nuotykiai bei atradimai...
Nuo Berastagi

2009 m. gegužės 23 d., šeštadienis

Indonezija. Bukit Lawang

Pačios džiunglės nuostabios, nors ir ėjome išmintu takeliu, tačiau toliau jos atrodė nepaliestos, laukinės. Užlipę į aukščiausią kalno viršūnę pamatėme puikų panoraminį vaizdą. Bet visų labiausiai įstrigo tas medžio šakų linkimas tolumoje, kai žinai, kad kažkur netoliese yra laukinis orangutangas ar gibonas.
Nuo Bukit Lawang

Nematyti vaizdai
Vietiniu autobusu atvykome į Bukit Lawang'ą. Sutikome apžiūrėti kartu važiavusiojo žmogaus siūlomus "Indah" svečių namus. Viskas tvarkoje, nuostabi šeimininkė, puikus maistas, tad netrukus juose ir įsikūrėme.
Miestelis visiškai kitoks, vaizdai niekur anksčiau nematyti: teka srauni kalnų upė, aplink stovi daugybė medinių namelių, pastatytų ant aukštų medinių atramų, keletas kabančių tiltelių per upę, vienas jų kiek didesnis. Namai toliau ir aukščiau nuo upės pastatyti dėl to, jog šis miestelis stipriai nukentėjo per 2003 m. potvynį, kai dalis namų buvo nunešti srovės.
Nuo Bukit Lawang
Gyventojų Bukit Lawang'e tik 600, o iš jų kas šeštas dirba gidu džiunglėse, tad konkurencija milžiniška.
Savo svečių namuose ragavome skaniausių "ever" čia pat nuskintų vaisių (ypatingai mango) ar daržovių (ypatingai avokado) sulčių, o vaisių salotos mus tiesiog pribloškė - dviese vos jas įveikėm (kaina 5 Lt).
Nuo Bukit Lawang
Nuo Bukit Lawang

Istorija apie du gidus
Čia atvykstama dėl dviejų priežasčių: džiunglių ir orangutangų. Norėdami pamatyti abu, nutarėme sekančią dieną vykti į vienos dienos treką džiunglėmis lydint patyrusiam gidui. Jį pasirinkti yra vienas kertinių gero treko dalykų. Tai darydami patyrėme vieną nuotykį.
Mus atvedęs vyrukas (pavadinkime jį - Ed) pasisiūlė pats pabūti gidu, kad tik mus įtikintų jis atvertė mums albumus su rekomendacijomis, surinktomis iš kitų keliautojų, nuostabiai aprašiusiųjų patirtus įspūdžius. Tačiau aprašymai buvo keleto metų senumo, be to, visi gyrė ne jį, o kitą gidą, todėl nutarėme geresnio gido paieškoti miestelyje.
Nuo Bukit Lawang
Ilgai ieškoti neteko, šalia esančiuose svečių namuose administratorius pakvietė 15 metų patirtį turintį gidą, keletą kartų vedusį keliautojus net į 15 dienų trekus džiunglėmis (pavadinkime jį Odi). Jis mums iš karto patiko. Nedelsiant sutarėme vykti rytoj iš pat ryto visi kartu. Kadangi trekų kainos nustatytos valstybės (1 diena vienam 25 eurai, taip, eurai, Indonezijoje protingai susiejo paslaugų kainas su tvirtai besilaikančiu euru, kai visur kitur dar pasilikta prie USD), nesiderėjome, bet nuodugniai išdėstėme ko norime.
Pamanėme, jog būtų gerai apie tai informuoti Ed'ą. Nuėjau, ir pasakiau, jog jau sutarėme vykti į treką su Odi. Jis kiek sutriko, bet greitai susivokė ir paprašė leisti susitikti su mūsų naujuoju gidu, kad jis esą galėtų pasikalbėti dėl apsijungimo su jo paties vedama keliautojų grupe dienos pabaigoje dėl pigesnio grįžimo atgal į miestelį visiems kartu. Gerai, sutikau, juk nesunku.
Odi pamatęs, kad ateinu su Ed'u kiek nustebo. Jie persimetė keleta žodžiu savo kalba, o kadangi mes jau buvome viską sutarę dėl susitikimo ryt 7 val. ryte, atsisveikinome ir išėjome. Palikome juos toliau kalbėtis.
Nuo Bukit Lawang
Grįžus Ed'ui, paklausiau ar nebuvo kažkokių nesusipratimų. "Viskas tvarkoje", atsakė jis. Tad mes pavakarieniavome, ir nekanktraudami pamatyti orangutangus laisvėje, užmigome.
Kaip ir sutarta, papusryčiavę dribsnių košės ir išgėre šviežių avokadų sulčių, 7 val. ryte mes jau laukėme Odi prie savo kambario durų. Tačiau prie mūsų priėjo Ed'as ir pasakė, jog Odi atsisakė mus vesti į treką, todėl jis pats yra pasirengęs mums pagelbėti. Negali būti! Sumokėjome depozitą, be to, Odi pasirodė labai šaunus vyrukas, bent jau būtų perspėjęs mus pats asmeniškai. Kadangi pasirodė labai įtartina, norėjome atsisakyti Ed'o paslaugų ir išsiregistruoti iš jo svečių namų, tačiau mes juk norime į džiungles, nukentėtume tik mes patys. Tad sukandę dantis po ilgos kalbos, sutikome, tik su salyga, jog ne jis, o kažkas kitas mus vestų į džiungles. Susitarėme.
Tik tos pačios dienos pabaigoje po treko sutikę Odi sužinojome, jog Ed'as ne tik mums pamelavo, bet ir pačiam Odi, pasakęs jam tos pačios dienos vėlų vakarą telefonu, jog tai mes atsisakome jo paslaugų ir einame į treką su Ed'u. Visiškas absurdas. Likusias dienas jau nebesutikome Ed'o, ir gerai. Nors ką čia bepyksi.

Orangutangai, gibonas...
Taigi. Į treką leidomės su gidu, vardu Ling (reiškiančiu - beždžionė) jo pagalbininku ir airiu, jau du metus keliaujančiu po Pietryčių Aziją ir dirbusiu Australijoje. Mūsų šaunus kvintetas įžengė į džiungles. Ling'as 7 metus dirba gidu, yra matęs netgi tigrą, dramblius šiose vietovėse, o jo pagalbininką apkandžiojo įpykusi orangutangė su vaiku - Mina. Tad patekome į patyrusių profesionalų rankas - valio!
Nuo Bukit Lawang
Pakeliui aplenkėme pagyvenusių olandų grupelę, įdomu, jog gidų buvo daugiau nei pačių turistų, kurie reikalavo išskirtinio dėmesio bei pagalbos, aplenkėme ir "rubber" medžių giraitę.
Nuo Bukit Lawang
Štai mes vietoje. Didelis ženklas žymi nacionalinio parko teritoriją - tai orangutangų ir kitų gyvūnų teritorija.
Ling'as tarsi beždžionė pradėjo skleisti įdomius garsus, o jo pagalbininkas nešinas bananų keke nubėgo priekyje mūsų. Neužilgo sušlamėjo medžių viršūnės, pradėjo linkti šakos ir pamatėme pirmuosius orangutangus. Nepaprasta! Šeimos galva - didelis patinas - nusileido visiškai šalia mūsų, kad pasiektų vėliau jam duodamą bananą. Žinome, jog tai neleistinas dalykas, vilioti šiuos gyvūnus maistu laisvėje, tačiau mes keliautojai patys dėl to kalti: juk norime pamatyti orangutangus. Gerai bent jau, kad maitinami jie bananais, tuo pačiu maistu, kurį jiems duoda visi žmonės, dėl to, beždžionės vis tiek priverstos ieškotis pačios kitokio maisto, netampa priklausomos nuo maitinimo, nes vien bananai ir joms pabosta.
Nuo Bukit Lawang
Vienas, du, trys, kol dienos pabaigoje suskaičiuojame pamatę daugiau nei dvylika orangutangų (iš jų dalis visiškai laukinių gyvūnų, vieną itin didelį orangutangą, piktą mamą - Miną, nuo kurios turėjome tiesiog bėgti, nes buvo labai agresyvi), vieną baltą giboną, kelias šoklias beždžionėles, makakas, vėžlį. "You are very lucky", - tai kartojo vėliau kiekvienas sutiktas gidas, nes retai kada pavyksta pamatyti tokią gausą gyvūnų vienos dienos treko metu.
Nuo Bukit Lawang
Nuo Bukit Lawang
Nuo Bukit Lawang
Pačios džiunglės nuostabios, nors ir ėjome išmintu takeliu, tačiau toliau jos atrodė nepaliestos, laukinės. Užlipę į aukščiausią kalno viršūnę pamatėme puikų panoraminį vaizdą. Bet visų labiausiai įstrigo tas medžio šakų linkimas tolumoje, kai žinai, kad kažkur netoliese yra laukinis orangutangas ar gibonas.
Nuo Bukit Lawang
Visos dienos kelionę vainikavo raftingas ant didžiulių padangos kamerų kalnų upe.
Nuo Bukit Lawang
Grįžę pavalgėme, pažaidžiau vietos futbolą (žaidžiamas kaip tinklinis, mažu kamuoliuku) ir greitai užmigome kupini įspūdžių.

Dvi asmenybės
Atsikėlę neturėjome jokių planų, jie mus patys pasirinko ir supažindino su dviem įspūdingomis asmenybėmis.
Pirma - senukas. Jeigu matėte filmą "Stardust", tai atsimenate senuką, saugojusį praėjimą į magišką miestą. Labai panašų sargą mes sutikome beeidami į uolą, kupiną šikšnosparnių ("Bat Cave"). Jis mus pasitiko miegodamas, tik išgirdęs mus, kai priėjome visiškai šalia, jis atsibudo, ir savo senu kūnu atsisėdęs, leido suprasti, kas čia šeimininkas. Ištiesėme jam po 5.000 Rp už patekimą į uolą. Iš lėto apžiūrėjęs kupiūras, rankos mostu parodė, kad jau galime eiti pro šalia jo esančius vartelius. Toks nerealus vaizdas.
Nuo Bukit Lawang
Antra - olandė, įkūrusi Bukit Lawang'e vaikų namus. Jos vyras išgyveno didžiulį potryvnį prieš keletą metų, savo akimis viską matęs, grįžęs į Olandiją, nutarė su žmona kartu stipriai dirbti du metus, kad galėtų čia įsigyti žemės ir pastatyti prieglaudos namus tėvų netekusiems vaikams. Tik po kurio laiko jie pradėjo gauti lėšas ir iš fondų. Pragyvenimui susigalvoja įvairiausių veiklų, moko ir rūpinasi vaikais. Kažkas nepaprasto.
Nuo Bukit Lawang

Pasikrovę tokių teigiamų emocijų, išvykome į Berastagi miestelį, įsikūrusį dviejų didelių ugnikalnių papėdėje.
Nuo Bukit Lawang

Indonezija. Medan

"Palauk, visuomet taip yra, reikia įsibėgėti, man čia patiks, tai nuostabi šalis", pirmą rytą sau sakiau, Kotrynėlė padėjo, palaikė, todėl viskas atrodė ne juoda, bet pilka.
Nuo Medan

Musulmono balsas 4:30 val. ryte
Rašau šį aprašymą apie pirmuosius įspūdžius Indonezijoje, už lango girdisi skardus musulmono balsas, kviečiantis į vieną iš penkių dienos maldų. Garsas be jokių kliudžių papuola į kambarį, nes vietoje langų plastikinės grotelės. Neseniai atvykome į vėsų miestelį ugnikalnių papėdėje - Berastagi. Jis pirmasis, apie kurį sužinojome iš patyrusio keliautojo Medan'e. Tačiau jame nepatyrėme dar jokių didelių nuotykių, todėl kantybės, tai bus kituose rašinėliuose:). Dabar dėmesį sutelkime į Medan'ą - didžiulį miestą Sumatroje, Indonezijoje.
Iš Malaizijos Pulau Penang salos su "Air Asia" į jį atskridome vos per pusvalandį. Stiuardesės netgi nespėjo išvažiuoti su savo prekių vežimėliais, joms teliko pranešti, jog turi visko ko tik gali mums prireikti, o jeigu ko nors norime, turime tiesiog kreiptis į jas. Visi keleiviai ramiai sau sėdėjo viso skrydžio metu; mes taip pat.
Nuo Medan
Nusileidome oro uoste, jau tamsu. Nauja valstybė mūsų kelionės maršrute, tad nauji iššūkiai, nauji klausimai sau patiems: kaip reikia keliauti, kaip su visuomeniniu transportu, kaip viešbučiai ir pan. Indonezija - paskutinė mūsų aplankoma šalis (kas pirmas parašys ir prisistatys šio pranešimo komentaruose, kelinta mums yra Indonezija šioje kelionėje - gaus prizą!).
p.s. Rašau, o musulmono balsas už lango vis dar girdisi - gražiai gieda.

Nakvynės paieškos su girtu gidu
Greitai praėjome patikrinimo punktą, išėjusius į lauką, mus pasitiko būrys vairuotojų. Valio! Reiškia tikrai neprapulsime. Pirmasis siūlo pavežėti už 50.000 rupijų (10.000 Rp apie 1 USD), tačiau į tokius pasiūlymus netgi neatsisukant, kaina vis mažėja, kol galiausiai sutinkame važiuoti su atrodančiu esant geru žmogumi ir pasiūliusiu 25.000 Rp kainą.
Nuo Medan
Išsirinkome "Deli Raya" viešbutį. Tačiau ten atvykę randame viešbutį visiškai kitu pavadinimu bei su ženkliai didesnėmis kainomis. Apsisukame ir norime eiti kitur, vairuotojas pasiūlo vieną populiariausių variantų - "Zakia". Sutinkame.
Čia mus pasitinka kiek išgėręs "pusiau" musulmonas (pats taip pasakė, nes jis mėgsta išgerti), pakilęs nuo "Playstation", kur žaidžia su "Man.Unt". Vietų nėra, bet pasiūlo gretimus svečių namus. Lauke jau visiškai tamsu, tad kiek nejauku eiti tarp mažų medinių namelių, pro kurių langus žvalgosi mitrios vietos žmonių akys, vaikai vis dar žaidžia lauke. Siauromis gatvelėmis pasiekiame "Rona's" svečių namus. Na tokių dar neteko matyti: senas, senas medinis apgriuvęs namas, dažai nusilupę, takelio nėra, tad einame per balas, namą juosia didžiulė neapkarpytų krūmų tvora, o viduje viskas panešėja į eilę metų neprižiūrėtą pašiūrę. Pastebėjome patys, jog jeigu būtume čia atvykę iš karto po Kambodžos - viskas būtų neblogai, tačiau po Singapūro ir Malaizijos, dar prieš apžiūrėdami kambarį jau norėjome iš čia eiti. Girto vyruko paklausėme ar nėra kur arti kito viešbutuko. Jis draugiškai šypsodamasis pamojo ranka: "Paskui mane, žinau vieną tokį". Išėjome į pagrindinę Jl SM Raja gatvę, paėję keletą metrų užėjome į "Angel" viešbutį.
Nuo Medan
Jeigu lygintume anksčiau aplankytą pasiūlymą su šiuo, pastarasis pavadinimas tikrai atitiktų turinį. Sutarę už pirmą naktį mokėti 5 USD (nes savaitgalis), o už sekančią 4 USD, įsikūrėme.
Sutariau su mūsų gidu susitikti po keletos minučių apačioje, pažiūrėti futbolą. Jis nuvedė mane į šalia esantį bariuką, kur tuomet kaip tik "MU" žaidė su "Arsenalu". Deja, po lygiųjų teko matyti, jų lygos laimėjimą:). Susipažinome su vienu senuku vakariečiu, papasakojusiu būtent apie Berastagi nuostabius vaizdus. Išgėrę arbatos išsiskirstėme.

Aklimatizacija
Ryte mus pažadino musulmoniškasis kvietimas į maldą 4:30 val.
Nuo Medan
Taip prasidėjo diena, kai išgyvenau taip vadinamą "aklimatizaciją", jaučiamą, kai iš vienos lengvos ir šviesios šalies atvyksti į sudėtingą ir apsiniaukusią. Taip jau buvo kartą nutikę, kai iš saulėto Tailando atskridome į Kiniją. Dabar iš Singapūro ir Malaizijos atsidūrėme lietaus, dulkių, triukšmo, besikabinėjančių vairuotojų pilname Indonezijos Medan'e. Atrodytų tuoj imsi apsisuksi ir grįši į prieš tai buvusią šalį, nes dabartinėje viskas neįtinka, pats savo noru tampi aplinkos, kurioje esi, priešu, nematai aplinkinių šypsenų, tik pinigų norinčius apgaudinėtojus...
"Palauk, visuomet taip yra, reikia įsibėgėti, man čia patiks, tai nuostabi šalis", pirmą rytą sau sakiau, Kotrynėlė padėjo, palaikė, todėl viskas atrodė ne juoda, bet pilka. Tik išėjusius iš "Angel" pasitiko būrys norinčiųjų pavežti, netgi iš tolimiausių kampelių šaukė vairuotojai.
Nuo Medan
Tiesiog nekreipėme dėmesio arba atsakydavome, jog norime tiesiog pasivaikščioti. Po ilgų paieškų, suradome puikią vietą pavalgyti. Štai ką atradome Indonezijoje - tai gausybė natūralių, šviežutėlių sulčių, kur nededa nei ledo, nei cukraus, jeigu paprašai. Jas įtraukėme į savo kasdienos meniu, taip pat čia puikios daržovės, košės ir t.t. Vieni skaniausių pietų mūsų laukė jau miesto centre, kai netikėtai kelyje pamatėme šaunų vietos restoraną "Miramar". Matyti, jis brangus, čia ateinama su šeimomis šventiniams pietums, maistas brangesnis nei kitur. Pamatę maisto nuotraukas iš karto užsisakėme daržovių, jūros gėrybių, tofu. Špinatai tikrai vieni skaniausių, ir jie praskaidrino dieną:), viso tokie pietūs abiems kainavo 24 Lt. Galiausiai, nutarėme nueiti į tuo metu rodomą "Fast&Furious" filmą - pats tas nuotaikos praskaidrinimui :). Laimingi išėjome ir lyjant grįžome su vietiniu tuk-tuk'u.

Iš Medan'o pas orangutangus
Dviejų dienų Medan'e per akis, tad išsikeitę Malaizijos "LP" knygą į 2006 metų "Southeast Asia: on a Shoestring" (Indonezijos gido niekur neradom), nutarėme kitą dieną vykti į džiungles pas orangutangus Bukit Lawang'e.
Nuo Medan
Aplinkiniai siūlėsi mus nuvežti už 10-15 USD iki ten vienam asmeniui, tačiau pasiryžę nusigauti vietos transportu, nors žinodami, kad kai kur permokame, tai padarėme viso už 4 USD. Tiesa, buvo linksma tris valandas važiuoti autobusu. Pradžioje keli muzikantai grojo gitara (atrodo, jog Indonezijoje kiekvienas moka groti ja), vėliau prašė pinigų, o vėliau vairuotojas uždėjo vietos ansamblio DVD, karaoke versiją. Klausantis pirmąsias 10 min. buvo įdomu, žiūrint visą pasirodymą pirmą kartą, dar klausėme, tačiau kai užleido antrą kartą, teliko tik stebėti į besikeičiančius vaizdus už lango. Kol vienoje stotelėje įlipo gerai angliškai kalbantis vyrukas ir pradėjo jau n-šimtąjį kartą užduodamus klausimus: "Iš kur Jūs?", "Kur Jūs važiuojate?" ir pan. Pagalvojame, kad galėtų sakyti tiesiai, iš kokių jis svečių namų, kad nori mums juos parduoti. Pasirodo, čia jau seniai išpuoselėta sistema kai "netyčia" vienoje stotelėje įlipa koks nors žmogelis, užkalbina ir galiausiai pasiūlo apsistoti būtent pas jį - juk mes jau beveik "draugai"...
Nuo Medan

Bet apie tai daugiau jau sekančiame pasakojime:). Iki.