MES JAU NAMUOSE! :)

MES JAU NAMUOSE! :)
Vienos kelionės prasidėjusios 2009-01-12 Vilniuje, vienas etapas baigtas 2009-07-03 Kaune. Visi aprašymai, visos nuotraukos Jūsų dėmesiui:)

2009 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Kambodža. Phnom Penh

Atvykome į vėl atsigaunančią Kambodžos sostinę Phnom Pen'ą. Mus pasitiko siauros gatvelės, prekeiviai, turgus, besišypsantys žmonės ir tamsintais langais pravažiuojantys "Lexus". Toks didžiulis kontrastas šioje istorija turtingoje šalyje, išvargintoje įvairiausių negandų. Džiaugiamės, jog atvykome kuomet čia tvyro taika ir gali vaikščioti gatvėmis, kai į tave nekreipia dėmesio vietos gyventojai.
Trimis žodžiais apie miestą: siauros gatvelės, turgus, "Lexus".
Mekongo upe
Motorine valtimi apie 6-7 val. plaukėme Mekongo upe iš Vietnamo į Kambodžą. Motoro garsas jau pradėjo erzinti, tolygus greitis pasidarė nuobodus, plaukimas plačia upe prailgo. Greičiau į Kambodžą, greičiau išlipti ant žemės.
Nepastebimai kirtome sieną, mes jau čia. Krantas po truputėlį užsipildė žmonėmis, gyvenančiais sau įprastą gyvenimą. Rudame it molis vandenyje pliuškenosi vaikai, kurie pamatę praplaukiančią mūsų valtelę, tėvų pamokyti mojuodavo rankomis ir šaukdavo "Hello".
O sulaukę atsakymo iš mūsų gausios užsieniečių draugijos jie dar intensyviau mojuodavo, kol panerdavo po vandeniu, demonstruodami savo "phelpsiškus" plaukimo sugebėjimus:). Kiti vaikai maudydavosi su girdyti atsivestomis karvėmis, mamos tuo metu plaudavo skalbinius. Eilinė diena gyvenant šalia Mekongo upės. Ji yra jiems viskas, maisto, vandens, higienos, verslo šaltinis.
"Lexus"
Jau gerokai po pietų ir sustoję taške A, valtį pakeičiame autobusu. Kuprines sudėję į bagažinę, pajudėjome asfaltuotu keliu. Jis ne itin geras, tačiau žinant šios šalies pusės amžiaus istoriją, džiaugiamės, jog apskritai galime keliauti šia khmer'ų žeme.
Kelio pakraščius užsiėmę gatvės prekeiviai it žvejai laukia kol ant jų išdėto jauko užkibs pravažiuojantis pirkėjas. Mmm, mango, bananai atrodo beproto skaniai. Beveik užkibome:). Lenkdami senokus motorolerius pasiekiame šalies sostinę Phnom Penh'ą. Štai jis, nualintas, tačiau atsigaunantis miestas. Gatvės siauros, kai kur jos platinamos, kai kur statomas naujas tiltas, pastatai žemi, savo stiliumi išsiskiriančios šventyklos, su smailėjančiais ir užsiriečiančiais stogų papuošimais. Pakraščiai apipilti šiūkšėmis.
Gatve pravažiuoja vienas, antras, trečias "Lexus", palauk, palauk... tai kur aš randuosi, ar neturtingoje šalyje, o gal kokiame megapolyje? Oi, tik ne tai. Juk Kambodža viena labiausiai korupmuotų šalių, kur nėra pasitikėjimo valdžia, o kyšio davimas toks suprantamas, jog atrodytų tai užrašyta neoficialiuose šalies taisės aktuose. Gaila. Kaip gi kitaip galima įsigyti 30.000 USD kainuojančią mašiną, kai daugelio gyventojų realus metų uždarbis siekia 500-700 USD? Dirbti 60 metų (nevalgant ir tik taupant)?
Tokios "Lexus" koncentracijos viename mieste nemačiau niekur kitur. Galbūt Maskvoje, tačiau ji tokia didelė, jog jie paskęsta kitų automobilių jūroje. Tuo tarpu Phnom Penh'e matai arba apdulkėjusią "Toyotą", "tuk tuk'ą", motorolerį arba pestyjį, arba šį visureigį. Paklausiau vieno prekybininko, o kas gi važinėja šiomis mašinomis. "Partijos nariai arba verslininkai, gavę valdžios palaiminimą", - net nesusimąstęs atsakė jis. Tokia realybė. Tačiau ir ji yra rojus, didžiules kančias išgyvenusiems žmonėms.
Laimingi, kad gyvi
Nepasakosiu apie mūsų baisiausią aplankytą gyvenime vietą "Tuol Sleng genocido muziejų (S-21)", tačiau įvertinus kas čia vyko visiškai neseniai, prieš 20-25 metus, pradedi kitaip vertinti žmonių šypsenas skurde. Tiksliau mūsų supratimu "skurde". Kai per kelis metus nelieka 1/3 ar 1/4 šalies gyventojų, kitaip atrodo daugelis dalykų. Vienaip ar kitaip, tai palietė kiekvieną.
Sutikti žmonės nekalbėjo apie kažkokias problemas, jie laimingi, juokiasi ir džiaugiasi esantys gyvi. Taip po truputį dingsta "robinhudiškas" noras kovoti prieš korupciją, paliekant tai savaiminiam įvykių tekėjimui.
Phnom Penh'as mažas miestas. Gyventojų 2 mln., o centrinę dalį galima pėsčiomis apeiti vos per kelias valandas. Tai suteikia jaukumo ir patogumo. Jaukumo reikėtų pridėti, su atsargumo dalele, nes būtina įsivertinti, jog žmonės nesitikėdami valstybės pagalbos linkę patys savimi pasirūpinti, o kai skurdas didelis ir neturi ko prarasti, gali daug kas nutikti. Nedrebėjome iš baimės, bet tokius dalykus geriau turėti galvoje ir paklausę labiau patyrusių keliautojų, stengiamės būti kuo kuklesni.
Kambodžoje supranta atsakymą "Ne, man to daikto nereikia". Gatvės prekeivis tuomet dar kartą į tave pasižiūri, tačiau nueina, dar viltingai pasakydamas: "Maybe later". Galbūt.
Po Vietnamo aktyviausiųjų prekybininkų toks įsiklausymas netgi keistas. Nėra stūmimo, ėmimo už rankos. Iš pradžių galvojau, jog Vietnamas tai neturtinga šalis, žmonės priklausomi nuo savo dienos prekybos, todėl pamatę potencialų pirkėją stengiasi jo nepaleisti, kartais netgi naudodami grubumą. Juk Kambodžoje ekonominė situacija dar blogesnė, bet požiūris į kitą žmogų daug tolerantiškesnis, šypsenos daug natūralesnės. Nors ir buvome prigąsdinti, tačiau nesutikome daugybės išmaldos prašančių vaikų, o kai sutikdavome, paklausę Aurimo patarimo, dalinome saldainius (bet apie tai kitame pasakojime). Čia geriau žmonės kalba angliškai.
p.s. Tik noriu pabrėžti, jog lygindami vienoje šalyje sutiktus gyventojus, jokiu būdu nenorime suabsoliutinti mūsų pastebėjimų. Kiekvienoje aplankytoje šalyje gyvena nuostabūs žmonės. Tik vienoje ar kitoje skiriasi pardavimo, bendravimo technikos.

Apsilankę keletoje muziejų, pasivaikščioje natūraliu paupiu bei siauromis gatvelėmis, nutarėme, jog jau laikas vykti iš sostinės į Kambodžos provincijas. Taip pasukome į šiaurės vakarus.
Nuo Phnom Penh