MES JAU NAMUOSE! :)

MES JAU NAMUOSE! :)
Vienos kelionės prasidėjusios 2009-01-12 Vilniuje, vienas etapas baigtas 2009-07-03 Kaune. Visi aprašymai, visos nuotraukos Jūsų dėmesiui:)

2009 m. birželio 12 d., penktadienis

Filosofinės mintys. 5 mėnesiams prabėgus

Penki mėnesiai... Penki, man dabar asocijuojasi su Kaka marškinėlių numeriu, kurį jis tikriausiai gaus Madride. Negaliu patikėti, ką dabar reikš "Milan'as"? Padarytas geras sandoris, bet nepatinka man tai... Ai...
Susikaupė nemažai minčių kelionės metu, praleidau 4 mėnesių datą, tad rašau dabar daug, nedidelę dalį minčių palikdamas dar kitam mėnesiui :).
Prieš kelias savaites perskaičiau Aisčio filosofines mintis, kelionių bloge. Jos įkvėpė išsigryninti savo paties nuotaikas, atliktus darbus kelionės metu. Taip, taip - darbus, kaip Aistis sako: "Tik atrodo, kad kelionės poilsis, priešingai, tai daug jėgų reikalaujantis darbas".

Pasaulis
"Pažinti pasaulį, save pasaulyje ir vienas kitą", taip skambėjo mūsų noras - tikslas ruošiantis kelionei dar prieš 2,5 metų. Laikui bėgant jo garsiai nekartojome, gal netgi pamiršdavome šį tikslą, tačiau ne jis mus.
Pradėjus kelionę mus domino išskirtinai išorinis pasaulis. Čia Azijoje kitaip nei Europoje, JAV: daug žmonių, jie yra skaičius valstybės mastu ir reikalui esant jie gali būti paaukoti šalies, "didelio" tikslo labui, vyrauja komuna vs. individualizmas, žemės ūkis, nėra valstybinės apsaugos sveikatos apsaugos, pensijos klausimais, daugybė genčių kiekvienoje valstybėje, kelios didelės super-valstybės dominuoja politikoje, daug žaliavų, daug korupcijos ir t.t. Labai įdomu pažinti tokį pasaulį, tačiau tuo pat metu ir labai skaudu, nuolat norisi kažkaip padėti, ar kažkokiu darbu ar paprasčiausiai pinigais, tačiau manau taip tik dar labiau pakenktume, nes tik augtų korupcija, vietinių žmonių tikėjimas vakariečiais kaip kokiais mesijais, kai tuo tarpu jie patys turi viską, ko tik gali reikėti normaliam gyvenimui.
Baisiausia situacija, kurią teko matyti, tai perpildyti miestai, pilni šiukšlių, prašančių išmaldos gyventojų, besistengiančių tau įpiršti visiškai nereikalingų daiktų. Tuo tarpu kaime situacija kita: žmonės dirba, augina daržoves, jas pardavinėja, rūpinasi savo žemės lopinėliu ir palieka ją kitoms kartoms kaip didžiausią turtą. Mūsų gidas Harrau Valey ir džiunglėse, Indonezijoje, vardu Konti, taip ir pasakė, kad jų komunoje žemė yra didžiausias turtas, o žmogus, kuris išdrįsta parduoti paveldėtą žemę, nors ir gavęs iš karto daugybę pinigų, yra laikomas skurdžiumi: "Jo pilvas prisipildo vandens, nes jis tik valgo ir nebedirba, prasideda ligos, gyvenimo tikslas ir rūpestis palikuonimis išnyksta".
Nors vakarietiškas tuštumas čia irgi atėjo (shoppingas, karjerizmas, įvaizdis ir pan.), ypatingai jaunimo tarpe; tuo tarpu kaime stiprus - Paprastas gyvenimas. Realiai, prisiminus Maslow'o poreikių piramidę, vietiniai žmonės sukasi pirmame lygyje (jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad čia kažkas blogai ar jie neprotingi ir pan.): maistas, fiziniai poreikiai čia svarbiausi, todėl mažiau streso, daugiau džiaugsmo kai šiuos poreikius patenkini, tarpusavio santykiai paprastesni, kiekviena diena kupina šypsenų, jeigu turi kur išsimiegoti, pavalgyti, šeimyna soti.
Tokį paprastą gyvenimą atradome ir mes, jį juk gyveno mūsų seneliai, tik mes pamiršome arba nustūmėme į šalį. Dabar pamenu, kaip pats prieš kokius metus galvojau, kad reikia man naujos mašinos, nors jau turėjau puikų "Saab'ą" :). Situacija dabar atrodo juokingai, nors... kai grįšime, gal ir vėl grįšiu į senas vėžes... Tikiuosi ne.

Atrandame save pasaulyje
Kelionei įpusėjus, po truputėlį lėtinome tempus. Turbūt toks lūžis įvyko Vietname, Saigon'e pasilikome berods 6 paras. Iki to laiko 2-3 dienų sustojimai buvo įprasti, ilgiau pasiliekant atrodydavo, jog gaištame laiką, jį tiesiog eikvojame. Norėjome daugiau pamatyti, knygas skaitėme tik kai būdavo galimybė ilgų kelionių metu. Bet po truputį sulėtėjome, sulėtėjome, kol galiausiai Tioman'o saloje Malaizijoje leidome sau pabūti 16 parų. Ir nemanome, jog tai buvo pernelyg daug :).
Pripyškinome daugybę nuotraukų su pastatais, vietiniais žmonėmis. Pasiimtos knygos apie kvėpavimą bei mitybą gulėjo giliai kurpinių slaptuose skyreliuose. Tačiau po truputį išoriniai vaizdai pradėjo kartotis, sutiktų žmonių klausimai taipogi, pokalbiai vis apie tą patį: "Kiek keliauji? Kur keliauji? Kodėl keliauji? Iš kur Tu? ir t.t.". Pasidarė nuobodoka. Tuomet rankos ėmė siekti tų giliai įdėtų knygų, kurias buvome pradėję skaityti dar Lietuvoje ir tikriausiai prieš gerą pusmetį, tačiau po pirmųjų kelių skyrių pasidarydavo neįdomu, pernelyg "nepraktiška", juk reikia dirbti, bendrauti su visais, naršyti internete, žodžiu: "nėra laiko, nes reikia skirti laiką "rimtiems" dalykams.
Pasijautus šiokiam-tokiam nuoboduliui, pradėjome skaitinėti, domėtis savimi, tokiais praktiškais ir esminiais dalykais kaip kvėpavimas, mityba, religija, norus, išorinį pasaulį ir save... Wow! Iš karto kilo klausimai: "Oho, o kur aš anksčiau buvau, kodėl to neskaičiau, tai taip svarbu, bet kodėl mokykloje apie tai net neužsiminta, bet skirta laiko pvz. geometrijai, kurios man šiuo metu nereikia". Skaitėme ir dar pirkome naujų knygų, kelyje sutikome žmonių, kurie taipogi tuo domisi, gali pamokyti. Taip sužinojome, kad nieko iki tol nežinojome ir kol kas žinome tik 0,003% iš to ką norime žinoti :).
Kelionė mums suteikė tiek daug laiko sau, kad net sunku apsakyti. Tikriausiai nesidomėjome savimi tiek per visą gyvenimą, kiek tai darėme kelių mėnesių bėgyje. Mums tai yra neįkainojama investicija, priežastis domėtis toliau, jaustis esant kažkur pakeliui. Ir tai turbūt mūsų atsakymas į klausimą: "Ar nesigailite, kad keliaujate, nes dabar krizė, išėjote iš darbų ir pan.?". Mūsų tvirtas atsakymas: "Tikrų, tikrų, tikriausiai - nesigailime, kad sugalvojome tai ir kad tai darome!"

Esame kartu
Keliaujant yra galimybė skirti laiko sau, tuo pačiu ir vienas kitam. Dar prieš išvažiuojant daugelis sakė, jog jeigu "ištversime" kelionę kartu - visa kita tolimesniame gyvenime bus panašiai, t.y. arba gerai, arba blogai.
Na lyg ištveriame:))). Iš tiesų, save ir kitą žmogų pamatai daugybėje situacijų, vis deriniesi, kalbiesi. Tačiau nemanau, kad kelionė tai jau yra viskas, vėliau irgi bus tam tikra kelionė, todėl netikiu tuo pasakymu: "Atlaikius kelionę, paskui bus lengviau". Taip tuomet ir stengtis nebereikėtų, išvažiuoji sau į ilgesnį pasivažinėjimą, atlaikai, o paskui tegul yra kaip yra:).

Ir bendrai, pasaulis yra gražus!:)

5 komentarai:

Stanislovas Miusovas rašė...

Įdomios išvados.
Prieš kurį laiką klausinėjau (nes pats negalėjau suprasti) visų aplink: ko mokina vidurinėje (nepradinė) mokykloje ir ką jie gyvenime nauduoją iš tų žinių. Prašiau išvardinti 10 dalykų. Ir buvo žmonių kurie sugebėdavo išvardinti NET 3. Kiek supratau atsakymu nežino nei patys mokiniai, nei mokytojai, nei suaugę mokinių tėvai.
O šiaip - labai patinka skaityti apie jūsų kelione.

Anonimiškas rašė...

fainos mintys.
o del mokyklos - mano nuomone, tai propagandine vartotoju ruosimo vieta, kur pamastymai apie save kaip individa nereikalingi, nes taip kyla tik bereikalingos mintys nepadeti augti genciai, kuri isikurusi tam tikram teritoriniam vienete - valstybej. saves pazinimas - tai jau privelegija ne kiekvienam, o isrinktiesiems.
Todel sveiki atvyke i isrinktuju kluba :)
Aurimas

Unknown rašė...

Gaila tu 12 metu mokykloje, na gal ne tiek, nes naudos tikrai daug duoda... Gaila, kad bijo keisti ta sistema, universitetai panasiai. Kas pvz. ruosia pardavejus? Vadovus? Na gerai, yra jau programu, bet jos ne masines, o gal ir is magistranturu vertetu jas nuleisti i mokyklas atitinkamame lygyje - na zodziu, be musu niekas nepakeis. Pirma reikia dar su savimi susitvarkyti, o paskui ir placiau ziureti, kad Lietuvelei butu geriau:)
Rytis

Stanislovas Miusovas rašė...

Manau su mokyklos programa yra viskas gerai, blogai yra su tikslų paaiškinimu. Tas žinias kurias žmogus gauna reikia įprasminti. Žinios (manau) - tik įrankis reikalingas įgūdžiams lavinti. Įgūdžiai reikalingi atlikti veiksmams, skirtiems tikslui pasiekti. O išeina nesąmonė ! Mokykloje man kartais atrodė, kad žinios ir yra tiklsas.
Dėl vadovų - gyvenime visi kažkam vadovauja o kažkam paklūsta. Kodėl gi tuo nemokinti mokykloje.

Grįžtant prie temos - man keista kad Ryčiui gali būti kažkur nuobodu - man atrodo jis vienintelis iš mano pražystamų žmonių - kuriam absoliučiai viskas yra įdomu.

Unknown rašė...

Taip, man is tiesu daug kas idomu. Tik veliau pradedi rinktis kas vertinga, o kas ne ir pastaruosiems dalykams stengiesi neskirti demesio.
Stanislovai, nerealios mintys apie svietima.
Kai bus galimybe apie tai pakalbeti, butinai padarome!