Indonezija. Medan

"Palauk, visuomet taip yra, reikia įsibėgėti, man čia patiks, tai nuostabi šalis", pirmą rytą sau sakiau, Kotrynėlė padėjo, palaikė, todėl viskas atrodė ne juoda, bet pilka.

Nuo Medan

Musulmono balsas 4:30 val. ryte
Rašau šį aprašymą apie pirmuosius įspūdžius Indonezijoje, už lango girdisi skardus musulmono balsas, kviečiantis į vieną iš penkių dienos maldų. Garsas be jokių kliudžių papuola į kambarį, nes vietoje langų plastikinės grotelės. Neseniai atvykome į vėsų miestelį ugnikalnių papėdėje - Berastagi. Jis pirmasis, apie kurį sužinojome iš patyrusio keliautojo Medan'e. Tačiau jame nepatyrėme dar jokių didelių nuotykių, todėl kantybės, tai bus kituose rašinėliuose:). Dabar dėmesį sutelkime į Medan'ą - didžiulį miestą Sumatroje, Indonezijoje.
Iš Malaizijos Pulau Penang salos su "Air Asia" į jį atskridome vos per pusvalandį. Stiuardesės netgi nespėjo išvažiuoti su savo prekių vežimėliais, joms teliko pranešti, jog turi visko ko tik gali mums prireikti, o jeigu ko nors norime, turime tiesiog kreiptis į jas. Visi keleiviai ramiai sau sėdėjo viso skrydžio metu; mes taip pat.

Nuo Medan

Nusileidome oro uoste, jau tamsu. Nauja valstybė mūsų kelionės maršrute, tad nauji iššūkiai, nauji klausimai sau patiems: kaip reikia keliauti, kaip su visuomeniniu transportu, kaip viešbučiai ir pan. Indonezija - paskutinė mūsų aplankoma šalis (kas pirmas parašys ir prisistatys šio pranešimo komentaruose, kelinta mums yra Indonezija šioje kelionėje - gaus prizą!).
p.s. Rašau, o musulmono balsas už lango vis dar girdisi - gražiai gieda.

Nakvynės paieškos su girtu gidu
Greitai praėjome patikrinimo punktą, išėjusius į lauką, mus pasitiko būrys vairuotojų. Valio! Reiškia tikrai neprapulsime. Pirmasis siūlo pavežėti už 50.000 rupijų (10.000 Rp apie 1 USD), tačiau į tokius pasiūlymus netgi neatsisukant, kaina vis mažėja, kol galiausiai sutinkame važiuoti su atrodančiu esant geru žmogumi ir pasiūliusiu 25.000 Rp kainą.

Nuo Medan

Išsirinkome "Deli Raya" viešbutį. Tačiau ten atvykę randame viešbutį visiškai kitu pavadinimu bei su ženkliai didesnėmis kainomis. Apsisukame ir norime eiti kitur, vairuotojas pasiūlo vieną populiariausių variantų - "Zakia". Sutinkame.
Čia mus pasitinka kiek išgėręs "pusiau" musulmonas (pats taip pasakė, nes jis mėgsta išgerti), pakilęs nuo "Playstation", kur žaidžia su "Man.Unt". Vietų nėra, bet pasiūlo gretimus svečių namus. Lauke jau visiškai tamsu, tad kiek nejauku eiti tarp mažų medinių namelių, pro kurių langus žvalgosi mitrios vietos žmonių akys, vaikai vis dar žaidžia lauke. Siauromis gatvelėmis pasiekiame "Rona's" svečių namus. Na tokių dar neteko matyti: senas, senas medinis apgriuvęs namas, dažai nusilupę, takelio nėra, tad einame per balas, namą juosia didžiulė neapkarpytų krūmų tvora, o viduje viskas panešėja į eilę metų neprižiūrėtą pašiūrę. Pastebėjome patys, jog jeigu būtume čia atvykę iš karto po Kambodžos - viskas būtų neblogai, tačiau po Singapūro ir Malaizijos, dar prieš apžiūrėdami kambarį jau norėjome iš čia eiti. Girto vyruko paklausėme ar nėra kur arti kito viešbutuko. Jis draugiškai šypsodamasis pamojo ranka: "Paskui mane, žinau vieną tokį". Išėjome į pagrindinę Jl SM Raja gatvę, paėję keletą metrų užėjome į "Angel" viešbutį.

Nuo Medan

Jeigu lygintume anksčiau aplankytą pasiūlymą su šiuo, pastarasis pavadinimas tikrai atitiktų turinį. Sutarę už pirmą naktį mokėti 5 USD (nes savaitgalis), o už sekančią 4 USD, įsikūrėme.
Sutariau su mūsų gidu susitikti po keletos minučių apačioje, pažiūrėti futbolą. Jis nuvedė mane į šalia esantį bariuką, kur tuomet kaip tik "MU" žaidė su "Arsenalu". Deja, po lygiųjų teko matyti, jų lygos laimėjimą:). Susipažinome su vienu senuku vakariečiu, papasakojusiu būtent apie Berastagi nuostabius vaizdus. Išgėrę arbatos išsiskirstėme.

Aklimatizacija
Ryte mus pažadino musulmoniškasis kvietimas į maldą 4:30 val.

Nuo Medan

Taip prasidėjo diena, kai išgyvenau taip vadinamą "aklimatizaciją", jaučiamą, kai iš vienos lengvos ir šviesios šalies atvyksti į sudėtingą ir apsiniaukusią. Taip jau buvo kartą nutikę, kai iš saulėto Tailando atskridome į Kiniją. Dabar iš Singapūro ir Malaizijos atsidūrėme lietaus, dulkių, triukšmo, besikabinėjančių vairuotojų pilname Indonezijos Medan'e. Atrodytų tuoj imsi apsisuksi ir grįši į prieš tai buvusią šalį, nes dabartinėje viskas neįtinka, pats savo noru tampi aplinkos, kurioje esi, priešu, nematai aplinkinių šypsenų, tik pinigų norinčius apgaudinėtojus...
"Palauk, visuomet taip yra, reikia įsibėgėti, man čia patiks, tai nuostabi šalis", pirmą rytą sau sakiau, Kotrynėlė padėjo, palaikė, todėl viskas atrodė ne juoda, bet pilka. Tik išėjusius iš "Angel" pasitiko būrys norinčiųjų pavežti, netgi iš tolimiausių kampelių šaukė vairuotojai.

Nuo Medan

Tiesiog nekreipėme dėmesio arba atsakydavome, jog norime tiesiog pasivaikščioti. Po ilgų paieškų, suradome puikią vietą pavalgyti. Štai ką atradome Indonezijoje - tai gausybė natūralių, šviežutėlių sulčių, kur nededa nei ledo, nei cukraus, jeigu paprašai. Jas įtraukėme į savo kasdienos meniu, taip pat čia puikios daržovės, košės ir t.t. Vieni skaniausių pietų mūsų laukė jau miesto centre, kai netikėtai kelyje pamatėme šaunų vietos restoraną "Miramar". Matyti, jis brangus, čia ateinama su šeimomis šventiniams pietums, maistas brangesnis nei kitur. Pamatę maisto nuotraukas iš karto užsisakėme daržovių, jūros gėrybių, tofu. Špinatai tikrai vieni skaniausių, ir jie praskaidrino dieną:), viso tokie pietūs abiems kainavo 24 Lt. Galiausiai, nutarėme nueiti į tuo metu rodomą "Fast&Furious" filmą - pats tas nuotaikos praskaidrinimui :). Laimingi išėjome ir lyjant grįžome su vietiniu tuk-tuk'u.

Iš Medan'o pas orangutangus
Dviejų dienų Medan'e per akis, tad išsikeitę Malaizijos "LP" knygą į 2006 metų "Southeast Asia: on a Shoestring" (Indonezijos gido niekur neradom), nutarėme kitą dieną vykti į džiungles pas orangutangus Bukit Lawang'e.

Nuo Medan

Aplinkiniai siūlėsi mus nuvežti už 10-15 USD iki ten vienam asmeniui, tačiau pasiryžę nusigauti vietos transportu, nors žinodami, kad kai kur permokame, tai padarėme viso už 4 USD. Tiesa, buvo linksma tris valandas važiuoti autobusu. Pradžioje keli muzikantai grojo gitara (atrodo, jog Indonezijoje kiekvienas moka groti ja), vėliau prašė pinigų, o vėliau vairuotojas uždėjo vietos ansamblio DVD, karaoke versiją. Klausantis pirmąsias 10 min. buvo įdomu, žiūrint visą pasirodymą pirmą kartą, dar klausėme, tačiau kai užleido antrą kartą, teliko tik stebėti į besikeičiančius vaizdus už lango. Kol vienoje stotelėje įlipo gerai angliškai kalbantis vyrukas ir pradėjo jau n-šimtąjį kartą užduodamus klausimus: "Iš kur Jūs?", "Kur Jūs važiuojate?" ir pan. Pagalvojame, kad galėtų sakyti tiesiai, iš kokių jis svečių namų, kad nori mums juos parduoti. Pasirodo, čia jau seniai išpuoselėta sistema kai "netyčia" vienoje stotelėje įlipa koks nors žmogelis, užkalbina ir galiausiai pasiūlo apsistoti būtent pas jį - juk mes jau beveik "draugai"...

Nuo Medan

Bet apie tai daugiau jau sekančiame pasakojime:). Iki.