Trims mėnesiams praėjus arba kelionei įpusėjus. Apie bangas

Šiomis dienomis daugybė progų: mūsų kelionė jau įpusėjo, praėjo 3 mėnesiai, neužilgo bus 100 dienų kelionėje. Reikės geros sveikatos visoms šioms progoms:).
O jeigu rimtai, visi šie skaičiai: tai daug ar mažai?

Turbūt nei daug, nei mažai. Nenorime jokių rekordų, jokių aukštumų, tiesiog keliauti. O tai darant viena banga keičia kitą.
Iš pradžių buvo viskas įdomu. Kaip maži vaikai stebėjome viską, kas tik juda aplinkui. Fiksavome kone kiekvieną žingsnį, kiekvieną pastatą, o vakarais dienoraščio rašymas užtrukdavo gerą valandą. Buvo netgi įdomu važiuoti naktiniu autobusu su vairuotoju stojančiu naktimis restorane, kur reikia eiti valgyti. Sutikas kiekvienas žmogus įdomus, o istorijos verčiančios iš koto. Kiekvieną rekomenduotą vietovę pasižymėdavome ir guldavomės miegoti pasižadėdami ten nuvykti.
Pirmąjai bangai kiek nuslūgus, pasidarėme išrankesni, pradėjome rinktis kur vykti, o kur ne, su kuo bendrauti, o ko geriau vengti. Jau galėjome lyginti kainas, naudoti įvairius triukus derybose, bendrauti su sutiktais keliautojais kaip su lygiaverčiais, klausytis jų ir jau užduoti klausimus (ne tik išsižiojus klausytis, žr. aukščiau:)). Išdrįsome nuklysti nuo "Lonely Planet" kelio, netgi rinktis vietas pavalgyti ar viešbutėlius nenurodytus jų knygose. Išbandėme įvairius patiekalus, galėjome valgyti aštresnę Tom Yam sriubą, į sojų padažą įsidėti kelis čili pipirus.
Atėjus antrajai bangai bendraudami su kitais keliautojais jautėme, jog jau ir mes galime būti naudingi jų pašnekovai, pasiūlyti ne vieną įdomų dalyką jų kelionėms. Pradėjome suprasti angliškai nekalbančius vietinius žmonės ir su jais susikalbėdavome, važinėdami dviračiais pasiklysdavome tolimuose kaimeliuose, ragavome ryžių vyno užpilto ant gyvačių, paukščių, driežų ir kitų gyvių, kartu su alaus mėgėjais bėgome užšifruotu kalnų keliu ir ruošėme įvairius nacionalinius patiekalus namuose su vietos žmonėmis. Išmokome vairuoti motorolerį ir panėrėme po vandeniu. Nauji pastatai jau nėra tokie nauji mūsų akiai, kartais netgi nesinori išsitraukti foto-aparato, nes atrodo, kažką panašaus jau matei. Daug įdomiau fiksuoti paprastų žmonių, paprastą gyvenimą. Apsilankymą muziejuje daug mieliau iškeičiame į pasivažinėjimą su vietiniu gidu po kaimelius, o nuolatinį judėjimą iš vienos vietos į kitą, nugali siekimas geriau pažinti kasdieninį žmonių gyvenimą, pasiliekant vienoje vietoje ilgesnį laiko tarpą.

Kas bus rytoj nežinome, nors žinoti gal ir norėtume. Vis stengiamės atsilaikyti pagundai užmigti griežtai susiplanavus rytojų, nes taip daug patogiau, tačiau mažiau įdomu. Kokios bus kitos išgyvenimo bangos, parodys tik rytojus.