MES JAU NAMUOSE! :)

MES JAU NAMUOSE! :)
Vienos kelionės prasidėjusios 2009-01-12 Vilniuje, vienas etapas baigtas 2009-07-03 Kaune. Visi aprašymai, visos nuotraukos Jūsų dėmesiui:)

2009 m. kovo 15 d., sekmadienis

Vietnamas. Sapa - Hanoi

Kinija - Vietnamas. Lao Cai
Visą naktį autobusu važiavom iš Kunming'o į Hekou miestelį prie Kinijos sienos. Antrą naktį iš eilės nakvoti autobuse ne taip patogu, todėl tikėjomės kuo greičiau kirsti sieną ir Vietname kur nors netoliese apsistoti, pasinaudoti dušu ir kiek pailsėti. Autobusas pasiekė Hekou trimis valandomis vėliau, nei planuota, ir mes nedelsdami nuėjome ieškoti, kur gi ta siena. Ji visai šalia, Kiniją ir Vietnamą skyrė nedidelis tiltas. Iš Kinijos pusės buvo nusidriekusi didžiulė eilė vežimų, pilnų visokiausių gėrybių, ir bobulyčių su krepšiais. Gerai, kad mums nereikėjo laukti šioje eilėje, nes kertantiems sieną be prekių buvo atskiras praėjimas. Pareigūnui pareikalavus parodėme, kokias knygas nešamės. Turėjom daug knygų, todėl LP apie Kiniją paslėpėm giliau (buvom skaitę, kad ją gali konfiskuoti), parodėm visas kitas knygas. Nors viena iš knygų "Wild swans" yra uždrausta Kinijoj, bet jie neturėjo jokio sąrašo, todėl kiek pavartę ir pažiūrėję nuotraukas knygoje, grąžino. Dar kažkodėl įtariai paklausė, ar mes kalbam kiniškai. Ne, kinų kalba labai sudėtinga, mokam pasakyti tik "sveiki" ir "ačiū", todėl netrukus galėjome eiti per tiltą :)
Vietname jau mūsų kuprinių niekas netikrino, parodę pasus su vizomis ir užpildę trumpas anketas galėjome eiti.
Tik išėjusius mus pasitiko daugybė vairuotojų ant motorolerių, siūlančių pavėžėti. Iki miestelio tik du kilometrai, todėl nusprendėme nueiti patys. Aišku, jei tikėtume šiais vairuotojais, iki miestelio yra 10 kilometrų, o eiti reikia 2 valandas :) na, bet mūsų po Tailando ir Kinijos taip lengvai neapgausi.
Lao Cai yra nedidelis miestukas prie sienos, nelabai yra ką jame žiūrėti (išskyrus stebėti vietinius, kas labai įdomu, atvykus į naują šalį). Nusprendėm porai dienų vykti į Sapą, esančią už 40 km., o prieš tai sužinoti, koks traukinių grafikas į sostinę Hanojų.
Susiradom traukinių stotį. Nors buvo 11 valandų, ji nedirbo. Prie mūsų iškart "prisistatė" vietinis žinovas, pasakęs, kad stotis atsidarys 14 val., o jis mums gali pasiūlyti ir viešbutį, ir traukinio bilietus. Atsisakėme jo paslaugų, ir nesulaukę, kol atsidarys stotis, nuėjom į autobusų stotį. Ji irgi nedirbo! Dar kartą atsisakėme važiuoti su motoroleriais. Šiaip taip susiderėję su autobuso vairuotoju, kad nuvežtų mus abu į Sapą už 100.000 dongų, susėdome į autobusą. Vietname mes milijonieriai :) 100.000 dongų ~ 15 Lt. Beveik visur galime atsiskaityti ir doleriais, todėl nešiojamės pinigus dviem valiutomis, ir atsiskaitome kaip patogiau. Įsėdę į autobusą dar beveik valandą laukėme, kol autobusas "užsipildė" - įsėdo tik pora žmonių, bet įvairių siuntinių ir prekių buvo prikrauta iki viršaus. Skėčiai, dirbtinių gėlių puokštės - ko tik ten nebuvo :)
Sapa debesyje
Į Sapą kilome aukštyn kalnų keliu apie porą valandų. Vaizdai įspūdingi - ryžių terasos, kalnai. Deja, kylant vis aukščiau, matomumas blogėjo. Visa Sapa buvo debesyje. Labai drėgna ir viskas matėsi tik ~30 metrų spinduliu. Visai smagu - eini gatve ir vis stebi, kaip išnyra žmonės, įvairūs pastatai, parkeliai, ežeras, bažnyčia.
Sapa yra nedidelis miestelis kalnuose, daug lankomas turistų ir vietnamiečių. Daugybė viešbutukų ir jaukių kavinukių. Rekomenduojama keletas maršrutų po ryžių terasas, aplankant mažus kaimelius. Kadangi nieko nesimatė, nebuvo prasmės eiti šiais maršrutais.
Viešbutuko personalas mus tikino, kad kitą dieną jau bus geras oras. Kitą rytą tikino, kad po pietų išsigiedrys. Ir t.t. :) Vis dėlto nusprendėme vykti į Hanojų, nes turbūt čia gero oro būtume laukę keletą dienų. Vėliau iš kito keliautojo sužinojome, kad jis išsinuomojo motorolerį ir pakilo dar aukščiau į kalną, virš debesies, ir tada jam atsivėrė nuostabūs vaizdai, dėl ko ir garsėja ši vieta. Gaila, kad mes nesugalvojom taip padaryti. Kažkiek pamatėm pro autobuso langą.
Sapoje dar įsigijome LP Vietnamo gidą. Apsidžiaugėm, kad nauja, dar įpakuota knyga kainavo 10 dolerių, tačiau išpakavę pamatėm, kad tai ne originalas, o kopija. Tekstas, nuotraukos ir žemėlapiai ne tokie ryškūs, nors visa informacija knygoje ta pati, nieko netrūksta. Ir sutaupėm - originalo kaina 24 doleriai. Tik nelabai smagu, kad prisidėjom prie šio piratinio verslo.
Hanojus
Į Hanojų vykome naktiniu traukiniu. Įpratusius prie Kinijos traukinių, šis traukinys kiek nuvylė. Toks pats, kaip mūsų rusiški "elektryčkos" :) Atvykome 4.30 ryte, dar neišaušus. Traukinyje susipažinome su keliautoju iš Australijos, jis mus ir nuvedė į backpacker'ių kvartalą, kur susiradome kambarį. Nelabai jauki vietelė, bet sostinėje už 10 dolerių ir neverta kažko tikėtis.
Čia Vietname visur pilna motorolerių, mašinų palyginus mažai. Buvom užėję į YAMAHA motorolerių parduotuvę, tai kainos apie 2000 - 3000 Lt. už naują. Nežinom, kiek Lietuvoj, bet pagalvojom, kad pigu. LP parašyta, kad Vietname iš viso važinėja apie 10 milijonų motorolerių (gyventojų - 84 milijonai).
Nedrąsu buvo vaikščioti Hanojaus gatvelėmis, visą laiką dairėmės, kur eiti. Motorolerių nesuskaičiuojamos daugybės. Įsivaizdavimui, siūlom pažiūrėti šį filmuką:

Motorolerių vairuotojai vis šūkauja "hello, motorbike", siūlydami pavežti, o dar ten yra ir kitokių transporto priemonių - pusiau dviračių, pusiau vežimėlių. Vieną vakarą šiuo triratuku apvažiavome po senamiestį. Pagaliau pamatėme ir siaurus senamiesčio namelius, nes vaikščiodami ir visą laiką besidairydami aplinkui, laviruodami tarp motorolerių, nepakeldavom akių aukštyn :)
Dėl motorolerių miestas labai triukšmingas. Visi tik pypsi, ūžia, rytais anksti pabusdavome nuo šių garsų. Visas senamiestis yra kaip nesibaigiantis turgus, daugybė kioskelių, parduotuvėlių, neįsivaizduoju, kas čia perka tiek maisto, rūbų ir kitokių daiktų. Ir kiekvienas pardavėjas kviečia pažiūrėti jo prekių ir pirkti, pirkti, pirkti...
Hanojuje aplankėme Literatūros šventyklą ir etnologijos muziejų, panašų į Rumšiškes - įvairaus tipo gyvenamieji namukai iš skirtingų Vietnamo regionų. Įdomu, pusę dienos praleidome šiame muziejuje.
Muziejuje ir miesto parkuose matėm kelioliką ką tik susituokusių porų su fotografais. Išsipuošę jie kantriai pozavo prie senoviškų namukų, ežero, šventyklų. Keistoka, kad fotografavosi tik pora, be tėvų ir draugų, kaip įprasta pas mus :)
Šiaip pačiame Hanojuje nėra daug ką žiūrėti, tiesiog įdomu pabūti pačiame mieste, tarp pypsinčių motorolerių :)
Vieną vakarą išėję pasivaikščioti radom vieną aludę - kioskelį, šalia kurios palei gatvę tiesiog išstatytos plastmasinės kėdės.
Stiklinė alaus - tik 50 ct. Kompanija įvairiausia - izraelietis, britai, airiai, amerikiečiai, vokiečiai. Neskaičiavom, kiek stiklinių alaus išgėrėm tą vakarą :) Izraelietis guodėsi, kad musulmoniškos šalys Malaizija ir Indonezija jo neįsileidžia. Papasakojo apie savo kelionę į Indiją, kad ten susipažino su pora lietuvių. Pagaliau! Visi kiti sakė, kad mes pirmi jų sutikti lietuviai :) Po jo pasakojimų užsinorėjome į Indiją :) bet jau turbūt kitą kartą...
Vietnamas. pirmi įspūdžiai
Po Kinijos nustebino, kad Vietname jau Lao Cai miestelyje sutikom daugybę užsieniečių. Kol kas iš Lietuvos nėra populiaru vykti atostogauti į Vietnamą, bet panašu, kad už poros metų ši mada ateis ir pas mus (kai dauguma jau bus aplankę Tailandą). Teisingas pastebėjimas blog'o komentaruose, kad tiek Tailandas, tiek Vietnamas labai į turistus orientuotos valstybės, o vietiniai į užsieniečius žiūri kaip į pinigų maišus. Negali tikėti niekuo, ką išgirsti iš vietinių, nes nežinai, ar tai tiesa, ar tiesiog melas, siekiant kažkokiu būdu pasipelnyti. Tas šiek tiek vargina, nes visą laiką turi būti budrus ir tikrinti, ką išgirsti. Kita vertus, teigiamas dalykas, kad beveik visi moka kažkiek kalbėti angliškai, todėl žymiai lengviau susikalbėti nei Kinijoj.
Lyginant su Tailandu ir Kinija, nakvynė čia mums kainuoja pigiau. Hanojuje už kambarį su TV ir atskiru vonios kambariu už naktį mokėjome 10 dolerių, o Sapoj - 5 dolerius. Nors vasarą, sezono metu, kainos turbūt čia gerokai aukštesnės.
Nakvynė pigesnė, o maistas brangesnis. Vidutiniškai pietūs mums abiems čia kainuoja 20 Lt., kai Kinijoj ir Tailande dažnai papietaudavom už 10 Lt. Aišku, ne restoranuose :) Bet nesiskundžiam, maistas čia labai skanus, neaštrus, vėl kitoks. Įdomu visko paragauti. Skrandžiai kol kas atlaiko (beveik) visus eksperimentus :)
Dar nelabai gerai keliautojams, kad nėra valstybei priklausančių turistų informacijos centrų, kaip pavyzdžiui Tailande. Vietname visi "informacijos centrai" yra privatūs, darbuotojai suinteresuoti tik parduoti ekskursijas, todėl jais niekaip negali pasitikėti. Kinijoje daug pagelbėdavo hostel'ių personalas, duodavo žemėlapių, paaiškindavo, kaip visuomeniniu transportu pigiai nuvykti į tam tikras vietas, o čia gali pasiūlyti taksi paslaugas (kaina neprognozuojama) arba išsinuomoti motorolerį... Belieka kažkiek pasitikėti "Lonely planet", sutiktų keliautojų patirtimi ir, aišku, labiausiai - nuojauta.

2009 m. kovo 7 d., šeštadienis

Kinija. Dali

Nusileidę nuo Tiger Leaping Gorge ir saldžiai išsimiegoję, kitą dieną iš Lijiang'o autobusu išvažiavome į Dali. Šis miestelis dažnai lyginamas su Lijiang'u, o skubantys keliautojai pasirenka aplankyti vieną iš šių dviejų vietų. Kiek baiminomės, kad Dali nepravažiuotume, nes autobuso paskutinė stotelė yra miestas Xiaguan, kitaip vadinamas "Naujuoju Dali", o mūsų - "Senuoju Dali". Dėl to mums vis kilo klausimų, pavyzdžiui, ar traukinys išvažiuoja iš Naujojo, ar iš Senojo Dali. Tokius klausimus išsiaiškinti su anglų kalbos nesuprantančiais kinais labai sunku.
Sėkmingai pasiekę Senąjį Dali, pasivaikščiojome, ieškodami, kur apsistoti. Miestą juosia sienos, anksčiau jis buvo Yunnan provincijos sostinė. Pats miestukas gražus, nedidukas, visą jį apvaikščioti galima per porą valandų.
Nuo Dali
Greitai suradome "backpacker'ių" gatvę - kurioje įsikūrę dauguma hosteliukų, jaukių kavinukių ir turistams skirtų parduotuvių. Tokių vakariečiams skirtų gatvelių galima rasti kiekviename bent kiek turistų lankomame Tailando ar Kinijos miestelyje.
Nuo Dali
Čia ir susiradome vietą nakvynei. Keista vieta, matyt prieš keletą metų buvo prabangus viešbutis - erdvus vonios kambarys su vonia (!), plačios lovos, TV ir kiti baldai, kurių paprastai pigiuose hosteliuose nebūna. Kainą suderėjome irgi nedidelę - po 50Y už naktį. Senajame Dali ketinome praleisti dvi naktis. Antrą dieną ketinome išsinuomoti dviračius ir apžiūrėti apylinkes.
Nuo Dali
Mūsų planus pakoregavo susitarimas su vienu tinklalapiu, pagal kurį mes įsipareigojome per tris dienas parašyti 8 straipsnius apie savo kelionę. Jau turbūt pastebėjote, kad mums patinka rašyti, ypač Rytukui ;) Be to, norime šiek tiek užsidirbti pinigėlių, kad atsipirktų kompiuteris, todėl pasiraitojome rankoves ir jau antros dienos vakare nusiuntėme straipsnius redakcijai. Vienas rašėme viešbutuke savo kompiuteriu, o kitas tuo metu "darbavosi" interneto kavinėje. Nuorodas į publikuotus straipsniukus galite rasti dešinėje blog'o pusėje :)
Trečią dieną jau galėjome skirti daugiau dėmesio Senajam Dali.
Nuo Dali
Iš ryto persidėliojome savo daiktus. Dalį jų išsiuntėme į Lietuvą, nes vėl vyksime į šiltus kraštus, todėl šiltų rūbų ir miegmaišių, tikimės, kad nebeprireiks. Papusryčiavę išsinuomojom dviračius ir išvažiavome prie ežero. Deja, kaip ir Lijiang'e, tik išvažiavus pradėjo lyti ir pūsti stiprus vėjas. Vis dėlto numynėm iki ežero, pasivažinėjom po kaimelį. Gražu.
Nuo Dali
Senasis Dali yra didžiulio kalno papėdėje, ir visas tris dienas buvo apgaubtas debesų, o už poros kilometrų švietė saulė. Įdomus kontrastas, gaila, kad nuotraukose ne viską galėjome perteikti, kaip įdomiai tai atrodė.
Nuo Dali
Jau ne kartą rašėme, kad Kinijoje maistas mums labai patinka. Senajame Dali neradome Rytuko taip mėgstamų koldūnų, tačiau skanavome skirtingai paruoštų jautienos, vištienos patiekalų, daug valgėme daržovių. Specialiai paragavome vištienos "gong bao", nes tai buvo vienintelis pavadinimas, kurį prisiminėme iš kinų restoranų meniu Lietuvoje. Skonis panašus, saldokas padažas, nelabai aštru. Skanu. Prie patiekalų dažnai dar užsisakome vietinių keptų arba garuose virtų žalių daržovių. Jos net neturi pavadinimo anglų kalba, meniu paprastai būna pavadintos "green vegetables" arba "local vegetables". Mums jos labai patiko, gaila, kad kitose šalyse jų turbūt neberasime meniu.
Sugrįžę nutarėme pasilepinti ir nuėjom pasidaryti masažo. Rytukui darė viso kūno masažą, tampė, spaudinėjo, sakė, keletą kartą net ašaros ištryško. Bet labai patiko.
Aš pasirinkau veido masažą, o kol buvo uždėtos veido kaukės, masažavo galvą, pečius ir rankas.
Nuo Dali
Fantastiškas masažas. Sumokėjom po 50Y (20Lt.).
Po masažo išskubėjome į Naująjį Dalį, iš kurio naktiniu traukiniu išvykome į Kunming'ą. Perkant bilietus matyt kasininkė mus ne taip suprato, nes pardavė pirmos klasės bilietus, "soft sleeper". Nesiskundžiame, puikiai ir patogiai išsimiegojome keturių minkštų lovų kupe.

Kunming'as - paskutinė stotelė Kinijoje. Vykstame čia tik atsiimti pasų su Vietnamo vizomis, o tada jau važiuosim į Kinijos - Vietnamo pasienį.

2009 m. kovo 6 d., penktadienis

Kinija. Tiger Leaping Gorge

Kelyje į pasaulio kraštą
Žmonės šimtus metų tikėjo, kad žemė yra plokščia, daugelis keliavo norėdami pasiekti pasaulio kraštą. Atsisėdus ant paties krašto, nuleisti kojas žemyn ir sužinoti visas pasaulio paslaptis. Panašų jausmą visai neseniai išgyvenome mes. Atsistojus ant stačios uolos krašto, kai žemiau tik skardis, o žemai žemai teka srauni kalnų upė - galima pasijusti, jog pasiekei pasaulio kraštą. Debesys plaukia visai čia pat, o danguje pasirodęs erelis tarsi patvirtina žemės krašto buvimą. Vėjas prasiskverbia pro rūbus, paliečia odą, bet jis nešaltas. Nušvilpęs toliau, jis prasklaido debesis, kad saulė pasiektų žemę. Jos spinduliai prasiskverbia pro išretintus debesis ir apšviečia žalius ryžių laukus. O pakėlus galvą, kitoje upės pusėje stūgso milžiniški kalnai, kurių snieguotos viršūnės remia dangų. Ilgai žiūrint į juos, pasijauti tarsi mažytis hobitas, kviečiamas žiedo. Kalnai hipnotizuoja, kviesdami pas save. Atrodytų, jeigu žūrėtum į juos, norėtųsi žengti žingsnį...
Nuo Tiger Leaping Gorge
Moteris su asilu
Šis pasaulio pakraštys yra Kinijoje, Yunnan'io provincijoje. Iš Kunming'o visą naktį važiuojant autobusu į vakarus iki Lijiang'o, o iš pastarojo keletą valandų į šiaurę kalnų keliais iki Qiatou kaimelio, ir štai Tiger Leaping Gorge. Važiuojant nedideliu autobusu užsupa taip, jog jautiesi tarsi plauktum laiveliu jūra, todėl Kotrynėlei netgi bloga pasidarė. Išlipus iš nedidelio autobuso, iš karto apipuola galimi kelionės pagalbininkai, siūlydami keliauti mašina, arkliu, kviesdami apsistoti pas juos viešbutyje. Prasibrovus pro juos, atrodytų išsivaduoji, atrodytų eini vienas, tačiau taip nėra. Viena moteris stebėdama mus iš lėto žingsniuoja iš paskos, eina neskubėdama, jeigu sustojame mes, sustoja ir ji, jeigu nuklystame ne į tą keliuką, ji pamodama parodo teisingą. Už keletos metrų ji iš krūmų išsiveda asilą, jau kartu seka mums iš paskos. Tegul sau seka, tarėme sau, manydami, jog jos paslaugų neprireiks.
Nuo Tiger Leaping Gorge
Pasiklydome
Kelias siaurėja kildamas į viršų, idant nebūtų per status, jis vingiuoja kalnu darydamas kilpas. Praeiname vieną po kito namelį, o tolėliau matosi upė. Mano viena didžiausių svajonių Kinijoje - pamatyti Yangdze upę.
Nuo Tiger Leaping Gorge
Dar besimokant apie civilizacijas, ji kartu su Nilu, buvo mano mėgstamiausios ir įdomiausios upės. Žemėlapyje parašyta Jingsha upė, tačiau iš tiesų tai didžioji Kinijos upė, tai tik vietinis jos pavadinimas. Kylant vis aukščiau, vis labiau girdisi upės šniokštimas, ji tarsi nesustabdoma jėga daužo akmenis ir braunasi sau kelią tolyn link Šanchajaus. Daugelis bandė praplaukti ja šiame kanjone, bet žinoma, kad tik vienai eskpedicijai tai pavyko, kiti nepasiekdavo kanjono pabaigos.
Moteris su asilu vis seka, o mes įveikiame vieną kilomentrą po kito. Tam tikrose atkarpose keliukas visiškai susiaurėja, eidami juo, mes jaučiamės lyg būtume stumiami nuo skardžio. Pakanka pasižiūrėti žemyn ir darosi baisu, o pakilus vėjui netgi užsikabiname už akmenų arba medelių, tikėdami, jog tai vieninteliai mūsų pagalbininkai šiame kelyje. Na žinoma, ir dar moteris su asilu :).
Nuo Tiger Leaping Gorge
Pakilus į didesnį nei 2500 metrų aukštį, darosi sunkiau lipti. Tad nuolat sustojame, išgeriame vandens arba suvalgome vaisių. Keletą obuolių davėm ir moteriai, ji žinoma, nustebo :). Pereiname kaimelius, kur vietiniai vaikšto savo nacionaliniais rūbais, gyvena įprastą gyvenimą, šerdami kiaules, tvarkydami daržus.
Nuo Tiger Leaping Gorge
Kelyje orientuotis nėra sudėtinga, nes ant akmenų nupieštos rodyklės, tiesa, jau antrąją dieną nebuvo rodyklių ir pasiklydome, beveik pusę dienos skynėmės kelią pasitikėdami nuojauta, kuri mūsų neapgavo.
Nuo Tiger Leaping Gorge
Viršūnėje
Kylant į viršų mes dar nežinojome kas mūsų laukia. Pirmasis didelis išbandymas - tai pakilimas į pačią kalno viršūnę, apie 2800 m. Kalnas toks status, jog kelyje į jį padarytos net 28 kilpos. Kotrynėlei dar jo papėdėje pradeda trūkti oro. Sveikata nerizikuodami "nusileidžiame" savo principams ir pasiprašome pusę dienos kantriai žengusios moters pagalbos. Deramės, kol pasiekę 80Y kainą išsinuomojame asilą. Kotrynėlė ant jo užsiropščia, o šis rodydamas nepatentintą snukį pradedą didįjį savo kopimą. Nuolat slystant jo kanopoms, asilas prašosi sustoti, tačiau moteris neleidžia jam apie tai nei pagalvoti, netgi mums paprašius.
Nuo Tiger Leaping Gorge
Po gero pusvalandžio lipimo pasiekiame viršunę. Atsisveikiname su moterimi, ir pamatome tai, kas ilgai išliks atmintyje: patį pasaulio kraštą. Pučia stiprus vėjas, tačiau kaip įbesti žiūrime į atsivėrusį vaizdą: kalnai, upė, skrendantis erelis, saulė, debesis, dangus...
Nuo Tiger Leaping Gorge
Nuo Tiger Leaping Gorge
Nuo Tiger Leaping Gorge
Nuo Tiger Leaping Gorge
Nuo Tiger Leaping Gorge
Nuo Tiger Leaping Gorge
Negaliu apsakyti, todėl užbaigsiu pasakojimą paminėdamas, jog šią nepakartojamą dieną vainikavo susitikimas viešbutėlyje su kung-fu mokytoju, atvykusiu į kalnus su savo mokiniu. Jo išmintis mane pakerėjo, o duotus kelis patarimus naudojau kelionės metu kitomis dienomis.

Kitą dieną nubudus, žengėme toliau. Kelyje sutikome daugybę žmonių, avių, krioklių, susipažinome su ispanu, prancūzais, kaip jau sakiau - pasiklydome, įbridome į sudėtingiausią kelionės atkarpa "Bambukų giraitę", pagalvodavome, o kad čia būtų Grigaičiai :)...

2009 m. kovo 3 d., antradienis

Kinija. Kunming-Lijiang

Kelionės traukiniais
Švenčių metu arba savaitgaliais bilietus į traukinį geriau pirkti iš anksto. Kinai iš šiaurinių šalies provincijų vyksta ieškoti darbo į turtingus pietus, vėliau lanko savo tėvus, kraustosi iš vieno miesto į kitą. Taip susidaro didžiulės migracijos bangos, kurios užpildo traukinius. Likus valandai iki išvykimo, laukimo salėje susirenka minia žmonių, nešinų rankinėmis, maišeliais kupinais maisto kelionei. Paskelbus, kad prasideda laipinimas į traukinį, minia tarsi ošianti jūra susispiečia šalia vartų. Tokia spūstis trunka tik tol, kol visi išsibėgioja po savo vagonus, tarsi tarakonai po savo slėptuves:).
Tarp kiniškų hieroglifų, galima įskaityti skaitmenis, nurodančius kiekvieno vietą. Pasirinkimas labai platus: pigiausiai galima nukeliauti pasirinkus medines kėdes, kiek patogesnis būdas - minkštos kėdės, kita kategorija - tai jau lovos (mūsų mėgstamas "Hard Sleeper", brangiausios lovos apatinės), o sumokėjus dar daugiau - patenkama į individualias kabinas, kur miegama itin patogiose lovose. Tačiau net ir brangiai sumokėjus, niekas nėra tikras dėl gero miego. Viską nesunkiai gali sugadinti kabinoje įsikūręs "knarkalius". Tuomet nėra kur dingti.
Patekus į savo kabiną, susipažįstama su savo kaimynais, susidedami daiktai, užpilama arbata karštu vandeniu ir vakarienė padedama ant stalo.
Nuo Kunming-Lijiang
Susirinkus visiems keleiviams, duodamas ženklas ir 20 vagonų traukinys lėtai pajuda iš stoties. Kinai pradeda valgyti. Visi kinai vieningai atsidaro pakuotes makaronų, užsipila karštu vandeniu, palaukia keletą minučių ir su lazdelėmis valgydami greitai numalšina alkį. Jeigu kažkas pasiima per mažai maisto, jam padeda traukinio virtuvė. Nepailstantys darbuotojai įveikia ne vieną kilomentrą vagonais, garsiai šaukdami: "Vaisiai, šviežūs vaisiai" arba "Ryžiai su daržovėmis ir mėsa". Jau tikrai prisivalgius, pasiimami mini-termosai. Prisibėrus žalios arbatos lapelių, užsipiltų karštu vandeniu, gurkšnojama visos kelionės metu.
Vėliau kas žaidžia kortomis, kas skaito, kas žaidžia su savo mobiliuoju telefonu, kas nenusirengęs paneria po antklode ir miega iki pat ryto, kas tiesiog žiūri pro langą. Kaip Edvinas sako, traukiniai romantiška transporto priemonė. Iš tiesų. Galima valandų valandas žiūrėti pro langą į besikeičiantį kraštovaizdį ir svajoti.
Nuo Kunming-Lijiang
Miestus keičia kaimeliai, kaimelius - žali dirbami laukai, o pastaruosius - kalnai, ežerai. Laukuose dirba žmonės, važiuoja automobiliai, ir visi tokie užsiėmę. Galima ištisai filmuoti. Taip paruoštume puikų filmą.
Nuo Kunming-Lijiang
22 val. gesinamos šviesos. Individualistai užsidegę mažas lepmutes dar skaito, o visi kiti draugiškai sugula ir ruošiasi miegui. Valyti dantis čia neįprasta, tad daug nesiruošiant, traukinys po truputėlį užmiega. Kai kur girdisi knarkimas, kai kas eina parūkyti ar į tualetą.
Ryte kelionė tarsi baigiasi. Po pusryčių visi pasiruošia išlipimui. Dar išgeria arbatos, ir žiūrėdami pro langus laukia savo stotelės. Atvykus, ta pati žmonių jūra išplaukia į krantą.
Reketas Kunming'o autobusų stotyje
Taip mes atvykome į Yunnan'io provincijos sostinę Kunming'ą. Įdomu atvykti į šią provinciją. Tiek daug apie jį girdėta, daugybė laidų apie šio regiono gamtą yra sukūrę "BBC", "National Geography" ir kt. Traukinyje priėmėme sudėtingą sprendimą: nevykti į Laosą. Norime daugiau laiko skirti Malaizijai bei Indonezijai, tad turėjome kažko atsisakyti arba mažiau laiko praleisti mūsų sekančiose valstybėse. Kadangi nenorime keliauti skubėdami, nutarėme atsisakyti Laoso.
Saulėtame Kunming'e susirandame Vietnamo ambasadą. Sumokėję po 350Y paliekame pasus. Kinijoje tai rizikinga, nes daugelyje vietų reikalaujama parodyti pasą. Tikimės išsiversti su pasų kopijomis ir patvirtinimu, jog sumokėjome ambasadoje mokestį vizai padaryti.
Pavalgę nuskubame į autobusų stotį nusipirkti bilietų į Lijiang'ą. Išvyksime 21 val., vietoje būsime 6 val. ryte.
Yunnan'io sostinėje galime vaikštinėti 6 valandas. Iš karto neriame į miesto gatves. Miestas nedidelis, tik kiek daugiau nei 1 mln. gyventojų. Kinijos mąstais tai išties nedaug. Pats Kunming'as įspūdingas modernių ir senų pastatų deriniu. Seni kiniški pastatai apstatyti naujais ofisų, bankų statiniais. O keliose vietose, kur dominuoja didžiuliai prekybos centrai, tarsi mažos oazės, stovi tradiciniai senoviniai pastatai, šventyklos. Tokie deriniai leidžia išlaikyti praeitį milžinišku tempu besiplečiančiame mieste.
Nuo Kunming-Lijiang
Klaidžiodami gatvelėmis patekome į nedidelį turgelį, pilną daržovių, pjaustytos mėsos, gyvų vištų (klientui matant joms nukertamos galvos, nupešamos plunksnos). Daugelis pardavėjų įtariai mus stebėjo, kiti sutiko su šypsenomis. Galbūt mes pirmieji užsieniečiai šiame turguje :). Nusipirkome sultingų morkų ir be galo skanių didžiulių kriaušių.
Artėjo išvykimo laikas, todėl pavakarieniavę gatvės kavinukėje, pasukome stoties link. Jos tualete daug kas prausėsi, ruošdamiesi kelionei. Prie autobuso mus pasitiko anlgiškai kalbantis vyras, prisistatęs "Manager of the Bus", kuris pačiupo bilietus ir nuvedė prie autobuso. Pamatęs, jog vežamės didžiules kuprines, pasakė apie papildomą mokestį. Pasirodo Lijiang'as yra 2,5 km virš jūros lygio, tad kiekvienas kilogramas svarbus važiuojant kalnuotu keliu. Parodo jis mums bilietą, ten kiniškai parašyta, ir suprantamas tik vienas skaičius "10" Jis sako, kad mokėtume po 10Y už kiekvieną kuprinės kilogramą. Oho - turėtume mokėti virš 200Y, kai patys autobuso bilietai abiems kainavo 304Y! Mums įtartina. Niekur apie tai nebuvo pasakyti, o dabar prisikabina kažkoks kinas, ir reikalauja tokių pinigų. Jam pasakau, kad visos kuprinės sveria 10 kg. Akivaizdu, jog tai nesąmonė, bet jis net netikrina. Reikalauja 100Y arba turime lipti lauk. Dar parodo šveicarę, kurią jau "nureketavo". Pasakome, kad nemokėsime, tegul veda policiją. Tuomet Kotrynėlė pataria geriau nesipykti, ji paskaičiusi "Lonely planet" gide, kad tokie atvejai važiuojant autobusu šiose šalyse ganėtinai dažni. Galvoje gimsta visokių minčių, tik bėda, jog jau turime išvykti, todėl pas policiją jau nenueisi. Sutinku mokėti, bet maksimum 40Y. Susitariame dėl 60Y. Užsirašau visus jo pažymėjimo numerius ir pan. Kai tik sumoku, jis pasidaro labai paslaugus :). Vėliau sužinojome, ant bilieto parašyta, jog galima vežtis 10kg krovinį nemokamai, už kitus kg. reikia mokėti. Kiek? Nenurodyta. Bet mes turęjome mokėti apie 30-40Y. Gera pamoka:).
Autobusas įdomus, vien lovos. Tad galima miegoti, bet tikriausiai tik kinams, nes mums neužtenka vietos. Tad tik šiek tiek numingame.
Lijiang'as - senasis Yunnan'io miestas
Ryte atvykstame į miegantį Lijiang'ą. Seną miestelį, statytą kinų prekybininkų ištisus šimtmečius, kažkada komunistų norėtą nugriauti, o dabar įtrauktą į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Patikėkite, senamiestis įspūdingas. Mažos, siauros gatvelės, klotos amkeniniu grindiniu, nameliai vieno aukšto, išlaikyti tokie, kokie buvo ir statyti prieš kelis šimtmečius, nudažyti raudona spalva ir užkloti pilkomis čerpėmis.
Nuo Kunming-Lijiang
Senamiestyje jau niekas negyvena, tad visas jis tarsi didžiulė prekyvietė. Patys amatininkai ir pardavėjai, jie įkyriai nesiūlo savo dirbiniu, bet tiesiog juos daro, o atėję turistai užeina ir jeigu jiems kas patinka - nusiperka. Gausu visko: medžio drožinių, papuošalų, siuvinių, nerinių. Viskas marga, spalvota, be galo gražu. Būtų galimybė, norėtųsi viską nusipirkti ir Jums atvežti lauktuvių :). Tarp namelių srovena šaltiniai, vanduo skaidrus, plaukioja raudonieji karpiai, kitos margos žuvelės. Skaičiau, jog miestelyje yra net 300 įvairių tiltų per tuos upelius.
Nuo Kunming-Lijiang
Galima dienų dienas vaikštioti klaidžiomis gatvelėmis, o palipėjus kiek aukščiau pamatyti nepaprastą viso senojo Lijiang'o vaaizdą. Dar įspūdingiau vakare, kai uždegamos visos lempos. Vieną vakarą su Kotrynėle tiesiog sėdėjome ir žiūrėjome į tokį vaizdą.
Nuo Kunming-Lijiang
Apylinkės ne mažiau nuostabios. Šalia stūgso didžiuliai kalnai. Bet dėl jų, oras per dieną gali pasikeisti keletą kartų. Vieną dieną išsinuomavę dviračius pajautėme visus 4 metų laikus. Kalnuose mus užklupo lietūs, maži ledukai, krintantys iš dangaus ir kaitri saulė.
Nuo Kunming-Lijiang
Išgyvenę tai labai džiaugiamės, kad pamatėme tokį oro margumyną, na, Kotrynėlė gal mažiau džiaugėsi :). Važinėjome po senus kaimelius. Viename negalėjome išjungti foto-aparato, nes kiekvienas namelis unikalus, ypatingas, išpuoštas gėlėmis ir senoviškais daiktais. Pagalvojau, jog ir Lietuvoje turime tokių puikių - reikės būtinai pasekti Manto ir Astos pėdomis ir mums apkeliauti Lietuvą :).
Žmonės Lijiang'e neįkyrūs. Sutikome vieną norvegą, kuris čia atidarė kavinę ir viešbutėlį. Jam taip patiko vietiniai žmonės ir gamta, jog nutarė padėti vietiniams mokant bei suteikiant darbą. Šiuo metu pas jį dirba keletas kinų, o jis vedė kinę. Jeigu būsite šiame miestelyje, susipažinkite su kavinės "N's kitchen" savininku. Šaunus vyrukas, puikiai kalbantis angliškai, nuomojantis dviračius ir daug žinantis apie Lijiang'o lankytinas vietas.
"HP"
Mūsų kompiuteris tubūt turėjo "nulūžti", kad susitiktume su viena kinų šeima. Labai gaila prarasti visus filmukus, kuriuos filmavome ir buvome perkėlę į kompiuterį, gaila jau parašytų straipsnių ir biudžeto pjūvių. Nieko nebeliko, tik nuotraukos fotoaparate :). Ieškojome, kas galėtų mums perinstaliuoti programas. Ėjome, ėjome, kol pamatėme "HP" parduotuvę. Mus pasitiko kinė, kuri nekalba angliškai. Dar viešbutyje paprašėme, kad užrašytų kiniškai: "Ar galite patikrinti kompiuterį ir jį pataisyti?". Ji pasakė: "Žinoma". PuikuKaina tokios paslaugos 60Y.
Po truputėlį pradėjome bendrauti ir apie gyvenimą, klausinėti-pasakoti apie save. Išbandėme labai patogų būdą susikalbėti, tai "Google" vertimų programa. Sėdėdami prie kompiuterio galėjome kalbėti (tiksliau, susirašinėti) apie viską. Taip įsikalbėję nepastebėjome kaip atėjo vakaras.
Nuo Kunming-Lijiang
Mergina paklausė ar jau vakarieniavome. Atsakėme, jog tik ketiname tai daryti. Ji pasiūlė vakarieniauti kartu. Mes neprieštaravome:). Prie mūsų prisijungė jos draugas ir būsimas jos vyras (ketina susistuokti šiais metais). Netoli jų parduotuvės, už kampo, paėję užsisakėme kavinėje vakarienę. Tai buvo sriuba su daržovėmis, ryžių makaronais, keptos kiaulienos ir atsigerti kolos bei alaus. Viskas labai skanu. Norėjome sumokėti už vakarienę arba bent už gėrimus, tačiau mūsų naujieji draugai griežtai neleido mums to padaryti. Matyt, taip jau pas juos įprasta. Valgome, o norėdami kažką pasakyti, pasiimame kompiuterį užrašome, programa išverčia. Taip sužinojome daugybę dalykų vieni apie kitus.
Po vakarienės jie mus pavežė iki centro. Sutarėme susitikti sekančią dieną, kai jau bus kompiuteris sutvarkytas. Kitą dieną nunešėme jiems saldumynų ir sumokėję 50Y, pasiėmėme sutvarkytą kompiuterį. Nusifotografavome ir atsisveikinome su įdomiais žmonėmis.
Nuo Kunming-Lijiang

Po trijų dienų Lijiang'e pasukome į kalnus už 80km į šiaurę "Tiger Leaping George".

2009 m. kovo 2 d., pirmadienis

Kinija. Yangshuo, Longsheng

Iš Guilin į Yangshuo autobusu atvykome vasario 18d. Kadangi prieš keletą dienų mūsų naujasis kompiuteris atsisakė įsijungti, visą parašytą tekstuką apie šią gražią vietą praradome, tenka rašyti iš naujo :)
Dar pro autobuso langus pamatėme, kad Yangshuo miestelis apsuptas didžiulių žaliuojančių uolų.
Nuo Yangshuo-Longsheng
Jis mums patiko iš pirmo žvilgsnio. Tik išlipus iš autobuso mus pasitiko vietiniai, siūlantys apsistoti įvairiuose hosteliuose. Kaip vėliau pastebėjome, čia vietiniai "verslininkai" ypač įkyrūs, nors jau šiek tiek pripratome prie įvairių pasiūlymų Bankoke, Tailando kurortuose ir Pekine. Šįkart pasinaudojome "Lonely Planet" rekomendacijomis ir susiradome jų siūlomą hostelį. Beje, Kinijoje dažniau nei Tailande naudojamės "Lonely Planet" rekomenduojamais nakvynės namais ir restoranais, nes čia sunkiau susikalbėti angliškai, o vien gestų kalbos nepakanka išsiaiškinti, kokio maisto norime, arba kokiais autobusais galime nuvykti į pageidaujamą vietą.
Taigi, šįkart rekomendacijos pasiteisino, ir kiek pasiderėję įsikūrėme jaukiame kambaryje su visais patogumais, balkonu, TV ir net DVD. Tuo nusprendėm pasinaudoti - vakare nusipirkom BBC sukurtą filmą "Wild China", iš viso 6 dalys. Jį ir žiūrėjom kiekvieną vakarą prieš miegą. Labai rekomenduojame pažiūrėti visiems, vykstantiems į Kiniją - mielai paskolinsime ;)
Nuo Yangshuo-Longsheng
Pirmą vakarą pasivaikščiojom po miestelį, įlipom į kalną, iš kurio matosi visas miestelis.
Nuo Yangshuo-Longsheng
Pats Yangshuo iš viršaus panašus į gėlės žiedą - iš visų pusių jį supa nesuskaičiuojama daugybė aukštų uolų. Šalia teka Li upė, ji yra viena ir švariausių Kinijoje. Ta proga vakare ragavome šio regiono firminio patiekalo - žuvies, keptos aluje. Skanumėlis!
Kitas dvi dienas skyrėme Yangshuo apylinkių tyrinėjimui. Išsinuomoję dviračius, apvažiavom mažus kaimelius, grožėjomės nesibaigiančiomis uolomis, stebėjome vietinius žmones. Čia įvairių daržovių, vaisių ir ryžių auginimui išnaudojamas kiekvienas žemės lopinėlis. Mažai teko matyti nedirbamų, neužsodintų laukų. Su dviračiais važinėjom siaurais akmenuotais takeliais, dažnai suabejodavom, ar tikrai važiuojam žemėlapyje pažymėtu dviračių taku. Paklausus vietinių žmonių, kuriuo keliu važiuoti, dažnai sulaukdavom klaidinančių nurodymų, todėl dažniau tekdavo pasikliauti savo nuojauta. Taip pravažiavome daugumą žemėlapyje pažymėtų lankytinų vietų :) Tačiau to visai nesigailime, nes vis tiek daug ką pamatėme ir patyrėme neišdildomų įspūdžių.
Nuo Yangshuo-Longsheng
Vaizdai, pamatyti įlipus į aukštas uolas, tiesiog kvapą gniaužiantys, mums į atmintį įstrigo visam gyvenimui... Rytukas netgi pasakė, kad Yangshuo jam kol kas nr. 1 iš visų aplankytų vietų šios kelionės metu! Kol kas :)
Nuo Yangshuo-Longsheng
Po trijų dienų Yangshuo išvažiavom į Longsheng miestelį. Jį pasiekėm jau sutemus vakare, iš autobuso patraukėm tiesiai į hostelį. Hm, šįkart tikrai nekokioj vietoj apsistojom, bet neturėjom kito pasirinkimo. Kitą dieną planavome vykti į ryžių terasas ir grįžti vakare nakvoti, todėl sumokėjome iškart už dvi naktis. Pasivaikščioję po miestelį, pašaudę į balionus, pažiūrėję kaip vietinės moterys šoka centrinėje aikštėje (šeštadienio vakaro pramogos) patraukėme miegučio.
Iš ryto mus pažadino beldimas į duris. Įėjusi moteris prisistatė hostelio šeimininke, pradėjo klausinėti apie dienos planus. Sužinojusi, kad vykstame į ryžių terasas, pasiūlė apsistoti jos sūnaus hostelyje, kuris yra pačiose ryžių terasose. Šiuo pasiūlymu apsidžiaugėm, nes bet kuriuo atveju prastesnį hostelį nei jos būtų sunku surasti ;) Po dviejų valandų autobusu vingiuotu kalnų taku pasiekėme garsiąsias ryžių terasas, įtrauktas į pasaulio stebuklų sąrašą (nesu tikra, kelintais metais, šią info dar patikslinsime).
Nuo Yangshuo-Longsheng
Išlipus iš autobuso mus pasitiko hostelio savininkės sūnus. Paaiškėjo, kad iki jo hostelio ryžių terasomis reiks kopti apie 40 min. Oho! Na, kita vertus, juk to mes čia ir atvažiavome. Todėl kantriai lipom. Hostelis pasirodė labai jaukus, o pro kambario langą galėjome grožėtis ryžių terasomis. Kiek užkandę, ėjom pasivaikščioti ir fotografuoti, fotografuoti... Šiuo metu terasos žaliuoja.
Nuo Yangshuo-Longsheng
Sužinojome, kad daugiausia turistų čia atvyksta rudenį - pasigrožėti auksiniais atspalviais, ir žiemą, kai sniegu padengtos terasos primena zebro kailį. Ryžiai šiose terasose sodinami gegužę, o derlius nuimamas rugsėjį.
Vakarojome su porele iš Naujosios Zelandijos, kurie keliauja jau 19 mėnesių! Vėliau ši pora ketina pasidarbuoti Pekine arba atidaryti savo hostelį Kambodžoje. Į Kiniją jie atvažiavo iš Mongolijos, ten jiems labai patiko, rekomendavo ir mums būtinai nuvykti. Gal ir pasinaudosime šiuo patarimu, tik turbūt jau ne šios kelionės metu... Dar jie galvojo vykti į Rusiją, tačiau keletas sutiktų keliautojų juos atkalbėjo, teigdami, kad rusai labai nedraugiški, neįmanoma su jais susikalbėti ir pan. Mums tai pasirodė labai keista.
Ši porelė, akivaizdu, jau buvo persisotinusi kelionių įspūdžių, nes ryžių terasos jiems atrodė "nieko ypatingo, matėm įspūdingiau", kai mes tiesiog akių negalėjome atitraukti. Nenorim, kad ir mums taip atsitiktų. Jei pastebėsim požymius, nedelsdami grįšim į Lietuvą :) Vakarojant kalba pakrypo apie jų įvairiose šalyse lankytus tualetus ir su jais susijusias juokingas istorijas. Juokėmės iki ašarų. Deja, šios istorijos ne visai tinkamos čia aprašyti ;)
Vaikščiodami po ryžių terasas sutikome prancūzą Jean'ą. Jis šiose vietose lankosi jau nuo 2000 metų. Stebi kaimelio gyvenimą, ryžių auginimo procesą. Jau yra surinkęs daugybę medžiagos, kurios pagrindu rašo knygą ir ruošia filmą. Pirmą kartą savo kelionės metu sutikome tokį žmogų.
Nuo Yangshuo-Longsheng
Šioje vietoje mielai būtume pasilikę keletą dienų, tačiau jau kitą rytą leidomės žemyn rūke paskendusiomis terasomis žemyn, iš kur važiavome į Guilin'ą, o iš ten naktiniu traukiniu - į Yunnan provincijos sostinę Kunming'ą.