Kinija. Guangzhou

Gaila palikti Tailandą. Atrodytų apsipratome, po truputėlį perpratome keliavimo taisykles, bet štai dabar naujas išbandymas - didžioji Kinija.
Atvykimas
Po trijų valandų skrydžio, 22:20 val. išlipame didžiuliame Guangzhou oro uoste. Kartu atskrido lėktuvas iš Tokijo, esame vieninteliai vakariečiai. Visur pilna policijos, oras vėsus, o mes dar su šlepetėmis ir šortais. Einame į pasų kontrolę. Ant migracinės formos, duotos dar lėktuve, turėjome parašyti viešbutį į kurį atvykstame (registracija panaši kaip Rusijoje). Neturime viešbučio, tad paprašome pagalbos stiuardesės pagalbos, ši užrašo "China Hotel", pagalvojome, kad ji sukūrė (vėliau pasirodė, kad šis viešbutis egzistuoja). Pareigūnas tikrina, varto vizas, pasus, pasižiūri į mus abu. Po keletos akimirkų atiduoda. Valio - mes jau Kinijoje!:)
Apsirengę šiltesniais drabužiais nutarėme vykti į viešbutį, kurį pasiūlė čia pat oro uoste. Braunamės pro žmones iki autobuso, į vieną nepatenkame, į sekantį įsėdame. Sumokame po 20Y (1 Lt/ 2,5Y) už nuvežimą, o už viešbutį 178Y (apie 70 Lt). Kainos čia didelės. Pvz. oro uosto "McDonald'e" meal'as 26Y, mieste 16Y. Paslaugų kainos panašios į esančias Lietuvoje arba skiriasi neženkliai.
Po saulėto Tailando, besišypsančius jo žmones, pirmas įspūdis apie Kiniją baisus. Vėsiau, pilka, oras purvinas, jaučiasi kaip į plaučius patenka viskas, ką išmeta mašina per duslintuvą, kainos didelės, policija, grūstis... Pirmomis valandomis, o gal net ir antrą dieną teko su savimi pakovoti, įtikinant, kad keliaukime toliau, o neapsisukime šiltų kraštų, malonių žmonių link.
Lost in translation
Bene didžiausias nustebimas, tai nebuvimas užsienio kalbos. Žmonės nekalba angliškai, netgi jauni, dirbantys viešbučiuose; na gerai, galbūt šiek tiek, šiek tiek. Žemėlapiai parduotuvėse tik su kiniškais rašmenimis, meniu didžiojoje dalyje restoranų tik kiniškai ir t.t.
Ir štai dėl ko. Kinija kol kas dar nėra orientuota į turizmą. Panašiai buvo ir su Tailandu, kuomet Azijos ekonominio pakilimo laiku, visa orientacija buvo į verslą. Viskas pasikeitė po 1997 m. krizės, kuomet vienu iš išsigelbėjimų tapo turizmas ir užsieniečių atsivežami pinigai. Tai pakeitė požiūrį į užsieniečius, prasidėjo turizmo industrijos era ir keitėsi žmonių požiūris. Guangzhou miestas ir regionas yra vienas iš verslo pionierių Kinijoje, po vietinės "perestroikos". Tai jaučiasi, čia viskas verslui, turizmas neįdomus, neveltui čia visos didžiosios šalys turi konsulatus, dirbančius verslui.
Dabar Kinija išgyvena augimo periodą, jam sustojus, galbūt šalis norės pasikviesti turistus leidžiančius pinigus ir užsienio, todėl ji privalės pasikeisti. Kol kas pilnai užtenka gerokai virš 1 mlrd. vietos keliautojų. Tai ir jaučiasi - keliaujančiųjų tarpe dominuoja patys kinai.
Didžiausias išsigelbėjimas, tai gatvių pavadinimai, kurie šalia kiniškų rašmenų parašyti iš lotyniškomis raidėmis ir metro, kuris yra vis dar statomas, o naudotis jau esamomis keliomis linijomis tiesiog malonumas. Daug kas ir angliškai. Iš technologijų pusės, tai vienas iš moderniausių metro, kuriuo teko naudotis.
Apšylame kojas
Atrandame savo viešbutį su taksi pagalba, sumokame vairuotojui 8Y. Priimamajame patikrinamas pasas, nurašomi duomenys, gauname raktus. Čia jau galime atsipūsti. Kiek atslūgsta įtampa.
Pabudę ryte pasiskambiname Pietro iš "CouchSurfing'o", informuojame, kad atvyksime rytoj, t.y. šeštadienį. Jokių problemų.
Nutariame pasilikti dar vienai dienai viešbutyje. Nes prasidėjusios problemos su virškinimu, taip man ir nepavyksta nugalėti patekurios bakterijos, jokiais žinomais būdais. Todėl pradedu gerti antibiotikus (pasitarėme dar Tailande su farmacininku).
Einame apžiūrėti miesto. Visiškai šalia mūsų viešbučio teka upė Zha Jiang. Geras orientyras vaikščiojant po miestą. Oho, netikėjau, kad ir dieną čia toks smogas, vos matosi toliau 1 km, pastatų viršūnės paskendę tarsi rūke, todėl ir saulė matosi ganėtinai neryškiai. Mums paaiškino, kad dėl užterštumo čia sunkiai prasiskverbia saulė. Taip, ji šviečia, tačiau įdegti beveik neįmanoma, ji nekaitina, kaip kokiame Vilniuje. Žmonės pilki, netgi ne pagrindinės miesto gatvės turi 3-5 juostas, kaip ir Tailande, pėsčiųjų perėja nieko nereiškia, reikia išsikovoti praėjimą, laukti kol pravažiuos visos mašinos arba eiti tiltais, požeminėmis perėjomis.
Pasiekiame centrinę traukinių stotį. Viskas kiniškai, nors bilietų pardavėja šiek tiek kalba angliškai. Bilietas į Pekiną 430Y (22 val. trukmė). Pasitikrinome, lėktuvu pigiausia nuvykti į sostinę galima už 680Y. Stotyje minios laukiančių žmonių, visi nesutelpa, todėl persikėlę sėdi lauke. Šalia vaikšto policija.
Išalkę užsukame į vieną restoraną, kuris turi meniu angliškai. Kainos pakankamai didelės. Mes tik vėliau supratome kodėl. Pavyzdžiui kepta antis 36Y, sriuba 38Y. Užsisakėme abu šiuos patiekalus. Atnešė didžiulę lėkštę, su ant griliaus kepta antimi. Sriubą patiekė didžiuliame inde. Apsidairėme, šiame restorane visi valgo su draugais, šeimos nariais, niekas nevalgo po vieną. Todėl ir patiekalai taip sukurti. Turėjome palikti daugiau nei pusę skanios sriubos, nors čia praktikuojamas pasiėmimas maisto namo.
Pro truputėlį apsiprantame, nebereaguojame į aplinką remdamiesi savo nusistatymais, bet žiūrime į viską kaip į spektaklį, stengiamės jį priimti tokį, koks jis yra.
Pas "coucher'į"
Sekmadienį atvykstame pas Pietro, sutikusį mus priimti kelioms dienoms savo namuose. Jis italas, IT specialistas, dirbęs "Siemens'e", šiuo metu įkūręs savo kompaniją. Prieš 8 metus čia atvyko, įsikūrė, susirado draugę (dabar jau išsiskyrė), išmoko kinų kalbą. Davė savo buto raktus, kambarį, pavaišino jo paties keptu pyragu bei pakvietė į vieną pasivaikščiojimą po kalnus su kompanija. Tai "Hash House Harriers" neformalaus klubo Guangzhou nariai, reguliariai besirenkantys ir pagal tam tikras taisykles žaidžiantys orientacinį žaidimą, o vėliau linksmai geriantys alų ir vakarieniaujantys.
Turėjome apie valandą pasiruošti. Su taksi atvykome į susitikimo vietą. Ten jau apie 20 laukiančių žmonių, pasiruošusių sportui, gerai nusiteikusių. Vis dar nesuprantame, kas čia vyksta. Sumokame po 50Y už autobuso paslaugas ir alų. Vykstame apie gerą pusvalandį už miesto į sužymėtą trasą. Esmė tokia: anksčiau atvykę nariai pagal žinomus simbolius sužymi trasą, o visi kiti turi surasti teisingą kelią. Trukome tą dieną apie 2 val. kol visi įvykdėme misiją. Tikrai įdomus užsiemimas, greitai integravomės, susipažinome su daugybe žmonių, lipome į kalną, matėme puikius vaizdus. O štai jau atbėgę, turėjome būti pripažinti, todėl teko gerti alaus:), o Kotrynėlei netgi jį teko gerti iš savo bato, nes tradicija tokia: jeigu turi naujus batus, privalai gerti vieną ratą iš bato.
Vėliau visi vykome į kinietišką restoraną. Patikėkite, tiek maisto ant stalo dar neteko matyti, vienas patiekalas po kito buvo išstatomas ant stalo. Valgėme daržoves, mėsą, žuvį. Buvo aštroka, tačiau šiek tiek jau "prisijaukinome" čili pipirus. Skanu. Sėdėjome kartu su konsulatų darbuotojais, keliaujančiais su darbo paskyrimais po visą pasaulį. Tai ir vokeitis išmaišęs daugybę šalių, ir keletas amerikiečių, vedusių kines. Pavalgę spėliojome, kiek kainuos ši vakarienė, manėme, kad apie 30Y, tačiau reikėjo sumokėti po 35Y (14 Lt). Labai gera kaina už tokią vakarienę.
Komunistai ir "cantonese"
Grįžę dar ilgai bendravome su Pietro apie Kiniją. Jo nuomone, komunistų atėjimas į valdžią buvo bene vienintelis išsigelbėjimas Kinijai, siekusiai atsilaikyti prieš vakariečių įtaką. Kita alternatyva tuo metu buvo nacionaliztinės jėgos. Tačiau britams ar amerikiečiams juos paveikti būtų buvę lengviau, tad dabar vargu ar matytumėme tokią Kiniją, išoriškai atrodančią vieningą. Galbūt tai būtų šalis suskaldytą, idant būtų paprasčiau valdyti. Kur demokratija? O kas tai? Galbūt ji pasiteisino Anglijoje (apie Ameriką sunku kalbėti, tegul ji išsilaiko bent 1/10 to laiko, kiek sugebėjo Kinija arba Didžioji Britanija - tuomet ir vertinti bus galima), kitur veikia autoritarizmas ir pan. Kinijos civilizacijos vienas pagrindų yra - grupė žmonių vs. individas. Netgi imperatoriai vertinami kaip auksciausi is individu, bet tarnaujantys liaudies vardan. Todel ir patys komunistai yra tarsi vairininkai, nukreipiantys Kiniją viena arba kita kryptimi, yra grupė valdančių žmonių, kurie prisileidžia rinktinius asmenis, kai tuo tarpu demokratijoje reklamos per TV pagalba gali nežinia kam atitekti valstybės vairas. Pats Guangzhou miestas ir jo regionas yra išskirtiniai Kinijoje. Jis prižiūrimas Pekino, veikia kaip eksperimentinė vieta. Jau nuo neatmenamų laikų čia gyveno verslūs žmonės, prekiavę su vakarais. Dėl drėgno ir ligoms palankaus oro, čia išlikdavo tik stipriausieji. Visa tai lėmė, kad būtent nuo čia prasidėjo Kinijos bendravimas su verslo partneriais iš Vakarų. Regionas turtungas, gausus gamyklų, įvairių bendrovių, nuolat rengiamos parodos. Vietos žmonės labai vertina savo regiono identitetą - "cantonese" - tai jaučiasi ir dialekte, ir ypatingai kulinarijoje. Jie save laiko kitokiais, nei visa Kinija. Man kažkuo priminė katalonus Ispanijoje.
Itališka vakarienė
Priešpaskutinę dieną Guangzhou mieste pradėjome pietumis garsiame vietos restorane. Pietro mus nusivedė kartu su Lissette, mergina taipogi apsistojusia su mumis pas italą.
Skaniausi man kiniški koldūnai. Užsisakėme jų įvairiausių: su jūros gėrybėmis, daržovėmis. Suktinukai su įvairia mėsa taipogi tirpo burnoje. Padavėja nuolat įpildavo arbatos, kuri po kiekvieno užpylimo atsiskleisdavo vis kitu skoniu, aromatu, spalva. Taip valgant bei bendraujant nepastebimai praėjo 2 val. Nutarėme pasivaikčioti, aplankėme vietos stadioną, krepšinio aikšteles. Beje, jose daugybė sportuojančių. Ir patikėkite, žaidžia visai neblogai, jei ir toliau tiek kinų mėtys vienu metu į krepšinį, Olimpinėse žaidynėse juos įveikti bus vis sunkiau:)
Nuėjome į orchidėjų parką. Jame daugybė orchidėjų po atviru dangumi, kita augmenija.
Galiausiai pasukome namo. Pakeliui Kotrynėlė nusipirko šiltą striukę vykstant į Pekiną. Aš neradau nieko gero.
20:00 val. laukė Pietro ruošiama vakarienė. Susirinko apie 15 žmonių: iš Kinijos, Pietų Korėjos, Ispanijos, Italijos, JAV. Pietro svajoja apie savo restorano atidarymą, todėl jis buvo nepakartojamas, jo paruošti itališki patiekalai buvo puikiausiai įvertinti net pačių italų.

Kinija po truputėlį pradeda patikti. Ji pernelyg didelė ir gili, kad ją pakeisti. Tad ją įsileidi kokia ji yra, būni kartu su ja - tuomet pamatai ją kitokią.

Šiandien, mes jau išvykstame į Pekiną. Traukinys vyks 21 val.