MES JAU NAMUOSE! :)

MES JAU NAMUOSE! :)
Vienos kelionės prasidėjusios 2009-01-12 Vilniuje, vienas etapas baigtas 2009-07-03 Kaune. Visi aprašymai, visos nuotraukos Jūsų dėmesiui:)

2009 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Kambodža. Battam Bang

Kas įsiminė labiausia - tai sutikti žmonės, jų šypsenos, ypatingai vaikų. Tėvų išmokyti sveikintis "Hello", net ir vos aplinkoje besiorentuojantis vaikiukas vyresniąjam broliui iš paskos, neatsilikdamas mojuoja mums. Net ir pravažiuojantis susirūpinęs suaugęs nusišypso, jeigu pamato, jog nori su juo pasisveikinti, palinkėti gero, tiesiog nusišypsoti. Bandžiau suskaičiuoti susiraukusiuosius, nors tiksliai neprisimenu skaičiaus, bet manau pakako vienos rankos pirštų.

Politika pakelėse
Norėdami ištrūkti iš didžiųjų turistinių kelių: Phnom Penh'o bei Siem Reap'o ir atsidurti arčiau natūralaus Kambodžos gyvenimo, atvykome į nedidelį šiaurės vakarų miestelį Battam Bang'ą. Kavinėse stojantis autobusas 6 valandas mus vežė "nacionaliniu greitkeliu". Kartais per jį pereina karvės, kartais vos bevažiuojantis motoroleris sustabdo eismą.
Pakelės prekeiviai viltingai nusekdavo mus žvilgsniu, tikėdamasiesi, jog sustosime šalia jo rankomis sukaltos vitrinos ir išpirksime visus vaisius bei "Cold Water":). Taip neatsitiko, nes tikriausiai jie nemoka vairuotojui, kad šis sustotų. Pakelėje partijų reklamų buvo daugiau nei reikia.
Prie kiekvieno kaimelio įkaltos iškabos "Cambodian People's Party", "Funcinpec Party", "Humans Rights Party" ir dar keleto mažesnių partijų, liudijo apie intensyvų politikų dalyvavimą kasdieniniame žmonių gyvenime. Partijų atrodytų daugybė, tačiau realybėje karaliauja "Lexus" važinėjantys komunistai, o plakatai su jų lyderių veidais "puošia" gatves. O, kad bent koks kaimelis būtų jų nesužiūrėtas, kur žmonės galėtų ramiai gyventi...
Tai, ką sutikome Battam Bang'o apylinkėse, nurungė visus matytus vaizdus kelionės metu ir man paliko didžiausią įspūdį. Kas? Šiek tiek kantrybės:).
Gyvenimas prie upės
Į miestelį atvykome antradienį - Čempionų lygos ketvirtfinalių išvakarėse. Todėl natūralu, jog renkantis viešbutį vienas pagrindinių kriterijų buvo kabelinė televizija. Pasirodo, jie visi tai turi, todėl pasirinkome patikusį "Lonely Plant'e". Skambiu pavadinimu "Royal" viešbutis stūgsojo griuvėsiuose, nes tuo metu remontavo šalia esančią gatvę.
Kambarys geras, todėl iš karto pasirinkome į kitus net neužsukdami. Nors buvo ir oro kondicionierius, tačiau jo nenaudojome, nenorėdami priprasti miegoti vėsesniame nei 25-30 laipsnių kambaryje, juk vėliau tikrai neleisime sau nuomotis brangesnių kambarių vien dėl A/C. Manome, jog tai pripratimo reikalas, vietiniai gyventojai juk gali ir taip gyventi, reiškia, mes irgi.
Pasivaikščiojome paupiu, dulkėtomis gatvelėmis. Miesto viduryje įsikūręs turgus, kuriame šviežių bananų kekė kainuoja 0,75 USD.
Pro miestelį teka upė, tarsi Neris Vilniuje, tačiau krantas visiškai nerestauruotas, todėl vaizdas "neišdarkytas" betoninių pagrąžinimų, viskas atrodo natūraliai.
Šalia kranto prisišlieję valtelės, o jose verda gyvenimas: vaikai maudosi, mama skalbia, tėtis stengiasi čia pat pagauti žuvį vakarienei. Leidžiantis saulei kas plauna dantis, o kiek vėliau visi susispiečia į sukaltą miniatiūrinį "namelį" valties gale. Virš kai kurių kyšo antena, tikriausiai visa šeima įsijungia televizorių ir žiūri vieną iš daugelio muilo operų, kaip neturtingą merginą pastebi turtingas jaunikaitis ir jie įsimyli, susituokia ir laimingai gyvena.
Lietuviai!
Pilvas pradeda urgzti, o tai ženklas, kad jau laikas susirasti vietelę pavalgyti. Ilgai ieškoti netenka, tiesiog už kampo dirba šaunus restoranėlis. Beeinant išgirstame žodžius, tonus labai panašius į lietuvių kalbą. Jauna pora praeina, o mes stovime nesupratę, ar jie tikrai kalbėjo lietuviškai. Praleisti tokios progos negalima. Iš paskos pabėgėję užkalbiname. Taip! Pirmieji sutikti lietuviai Laimona ir Martynas. Vos pavyksta suregzti sakinį, nekalbėjome su kitais žmonėmis lietuviškai jau tris mėnesius, todėl ištarti sakiniai mums patiems atrodo keisti. Valio! Vakare alaus - būtinai!
Susitarę, tęsiame kelią iki restoranėlio. Už 6 USD skaniai bei sveikai pavalgome. Pro šalį praeidama mama su vaikais paprašo pinigų. Vietoje jų, vaikams duodame po saldainį. Jie atrodo laimingi, o mama kiek sunerimusi, ką valgys jų šeima. Nors ir skaudu, tačiau nemanome, jog duodami dolerį ar du jiems padėsime, tai ne išeitis. Pirmiausia jie patys sau, o ir jų valstybė turi padėti. Tai rimtas klausimas, kurį ne čia reikia spręsti.
Ant motorolerių po kaimelius
Kambodžą nutarėme pažinti su dviejų vyrukų - gidų pagalba. Atsisėdę jiems už nugaros ant "Suzuki" motorolerių, dvi dienas važinėjome dulkėtais Battam Bang'o apylinkių keliukais. Neretai važiuojant dulkių kalnas taip pakildavo, jog telikdavo užsimerkti, įkvėpti oro ir laukti, kol jį pravažiuosime.
Turbūt tik jiems žinomu maršrutu pasiekėme tūkstančio metų senuko šventyklas. Viena pastatyta ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas. Penkių statinių šventasis kompleksas atrodytų visiškai neatstatytas, senoviniai iškalti akmenys mėtosi po kojomis, kai kurios šventyklų vietos paremtos mediniai stulpais, nes plyšiai tokie dideli, jog atrodytų viena siena ims ir nukris.
Tai suteikia dar daugiau šarmo, pagalvoji, kaip prieš tūkstantį metų žmonės sugebėjo tai pastatyti, kaip čia gyveno vienuoliai, vyko pamaldos. Pro šalį kaip tik praeina vienuolis ryškiu apdaru.
Nusileidus nuo kalno keturiese išgeriame sukranendrių sulčių su ledukais. Nepaprastai gaivina, be to, skanu, ir man tai kompensuoja vis dar esantį saldumynų poreikį:). Išgėrę tęsiame kelione kaimelių keliukais. Apžiūrime ryžių makaronų (noodles) gamybą, skubėdama dirba visa šeima, šį vakarą jie turi didelį užsakymą, todėl mums negali išvirti sriubos. Gaila.
Kita šeima kepa ryžių popierių "Spring Rolls'ams". Atsikėlę 5.30 val., iki 16 val. jie prigamina daugiau nei 2000 vienetų, o iš to uždirba apie 25 USD - labai neblogai. Tikruoju skanėstu tapo ryžių kepinėlis su kokoso pienu ir pupelėmis bambuko stiebe.
Jeigu kasdieną galėčiau jį valgyti, manau tuomet galėčiau be problemų išgyventi be šokolado:).
Išgirtas važinėjimas vietiniu bambukiniu traukinuku buvo įdomus, tačiau ne itin, nes jau pernelyg išgirtas. Tai jau tapo privaloma atrakcija turistams.
Visiškai kas kita žuvies turgus. Stiprus žuvies kvapas tvyro ore, ji darinėjama, pjaustoma, marinuojama.
Toks didelis pasirinkimas ir ne veltui, juk tai vienas pagrindiniu maisto produktų jų mityboje.
Didžiausias turtas - šypsenos
Kas įsiminė labiausia - tai sutikti žmonės, jų šypsenos, ypatingai vaikų. Tėvų išmokyti sveikintis "Hello", net ir vos aplinkoje besiorentuojantis vaikiukas vyresniąjam broliui iš paskos, neatsilikdamas mojuoja mums.
Net ir pravažiuojantis susirūpinęs suaugęs nusišypso, jeigu pamato, jog nori su juo pasisveikinti, palinkėti gero, tiesiog nusišypsoti.
Bandžiau suskaičiuoti susiraukusiuosius, nors tiksliai neprisimenu skaičiaus, bet manau pakako vienos rankos pirštų.
Nuoširdžios šypsenos didžiausias žmonių turtas, vietiniai žmonės tai turi, jie labai turtingi.

Dar ilgai prieš save mačiau besijuokiančius vaikus. Kelyje iki pat Siem Reap'o jos mus lydėjo plaukiant valtimi.

Trims mėnesiams praėjus arba kelionei įpusėjus. Apie bangas

Šiomis dienomis daugybė progų: mūsų kelionė jau įpusėjo, praėjo 3 mėnesiai, neužilgo bus 100 dienų kelionėje. Reikės geros sveikatos visoms šioms progoms:).
O jeigu rimtai, visi šie skaičiai: tai daug ar mažai?

Turbūt nei daug, nei mažai. Nenorime jokių rekordų, jokių aukštumų, tiesiog keliauti. O tai darant viena banga keičia kitą.
Iš pradžių buvo viskas įdomu. Kaip maži vaikai stebėjome viską, kas tik juda aplinkui. Fiksavome kone kiekvieną žingsnį, kiekvieną pastatą, o vakarais dienoraščio rašymas užtrukdavo gerą valandą. Buvo netgi įdomu važiuoti naktiniu autobusu su vairuotoju stojančiu naktimis restorane, kur reikia eiti valgyti. Sutikas kiekvienas žmogus įdomus, o istorijos verčiančios iš koto. Kiekvieną rekomenduotą vietovę pasižymėdavome ir guldavomės miegoti pasižadėdami ten nuvykti.
Pirmąjai bangai kiek nuslūgus, pasidarėme išrankesni, pradėjome rinktis kur vykti, o kur ne, su kuo bendrauti, o ko geriau vengti. Jau galėjome lyginti kainas, naudoti įvairius triukus derybose, bendrauti su sutiktais keliautojais kaip su lygiaverčiais, klausytis jų ir jau užduoti klausimus (ne tik išsižiojus klausytis, žr. aukščiau:)). Išdrįsome nuklysti nuo "Lonely Planet" kelio, netgi rinktis vietas pavalgyti ar viešbutėlius nenurodytus jų knygose. Išbandėme įvairius patiekalus, galėjome valgyti aštresnę Tom Yam sriubą, į sojų padažą įsidėti kelis čili pipirus.
Atėjus antrajai bangai bendraudami su kitais keliautojais jautėme, jog jau ir mes galime būti naudingi jų pašnekovai, pasiūlyti ne vieną įdomų dalyką jų kelionėms. Pradėjome suprasti angliškai nekalbančius vietinius žmonės ir su jais susikalbėdavome, važinėdami dviračiais pasiklysdavome tolimuose kaimeliuose, ragavome ryžių vyno užpilto ant gyvačių, paukščių, driežų ir kitų gyvių, kartu su alaus mėgėjais bėgome užšifruotu kalnų keliu ir ruošėme įvairius nacionalinius patiekalus namuose su vietos žmonėmis. Išmokome vairuoti motorolerį ir panėrėme po vandeniu. Nauji pastatai jau nėra tokie nauji mūsų akiai, kartais netgi nesinori išsitraukti foto-aparato, nes atrodo, kažką panašaus jau matei. Daug įdomiau fiksuoti paprastų žmonių, paprastą gyvenimą. Apsilankymą muziejuje daug mieliau iškeičiame į pasivažinėjimą su vietiniu gidu po kaimelius, o nuolatinį judėjimą iš vienos vietos į kitą, nugali siekimas geriau pažinti kasdieninį žmonių gyvenimą, pasiliekant vienoje vietoje ilgesnį laiko tarpą.

Kas bus rytoj nežinome, nors žinoti gal ir norėtume. Vis stengiamės atsilaikyti pagundai užmigti griežtai susiplanavus rytojų, nes taip daug patogiau, tačiau mažiau įdomu. Kokios bus kitos išgyvenimo bangos, parodys tik rytojus.